Vanora Bennett-Šilko karalienė

[You must be registered and logged in to see this image.]

Anglijos karalius Ričardas III literatūroje buvo aprašomas begalę kartų. Nuo Šekspyro iki dabartinių dienų, šio personažo vaizdavimas svyruoja nuo nusikaltėlio iki kvailio ir niekšo. Jis buvo bjaurus kuprius, įmetęs du negalinčius apsiginti princus į Londono Tauerio bokštą, vėliau jie vos išvengė mirties, nes buvo Ričardo kelyje į sosto gavimą. Jis buvo niekada nieko gero nedarantis dykūnas, nekreipęs dėmesio į berniukų likimą, nes niekas negalėjo jam sutrukdyti gauti karūną. Jis netgi buvo vaizduojamas kaip homoseksualas (be jokios priežasties) Brodvėjuje.

Vanora Bennett romane „Šilko karalienė“ eina drąsiu keliu ir pristato Ričardą, arba Diką, kaip jį vadina autorė, kaip romantišką personažą. Kolkas tai atrodo visiška priešingybė istorijai, tačiau trumpas žvilgtelėjimas į faktus leidžia mums suprasti, kad byla dėl princų Edvardo ir Ričardo nužudymo toli gražu nebaigta. Šių laikų istorikai linkę manyti, kad vaikai galėjo tapti Henrio VII aukomis. Dėl išvaizdos – portretai ir medžio raižiniai vargu ar vaizduoja bjaurų seną žmogų. Jis taip pat negalėjo būti kupriumi, nes buvo pasižymėjęs savo laikų karys.

Taigi, žinodama visa tai, Vanora Bennett išleidžia savo heroję Izabelę Lambert į pasmerktą santuoką su vyru, kuris miršta praėjus kelioms savaitėms po vestuvių. Vietoj to, kad gėdingai grįžtų namo, Izabelė nusprendžia verčiau likti su uošviene, patrauklia sena pikčiurna, kuriai priklauso išskirtinai moterų šilko verslas. Čia daromi nemaži pinigai ir Izabelė išmoksta šio amato nuo pačių pamatų.

Jos tėvas taip pat yra pirklys, tačiau niekad nemanęs, kad moteris gali dirbti, taigi jaučiasi pažemintas Izabelės pasirinkimo. Jis išbraukia Izabelę iš savo testamento. Izabelės sesuo Džeinė sėkmingai išteka, bet greitai tampa karaliaus Henriko IV meiluže ir niekas net nemirkteli dėl jos pasirinkimo.

Tuo tarpu Izabelė, kuri buvo susitikusi su jaunuoliu ant žirgo prieš savo santuoką, vėl susitinka raitelį. Šį kartą, nors laisva, ji jam abejinga, bet žingsnis po žingsnio, prisitraukia jį pakankamai arti, kad jis taptų jos meilužiu. Tik po to, kai žaidimai lovoje baigiasi, ji sužino, kad jis – karaliaus brolis, Glaučesterio hercogas. Ir vedęs.

Iš pradžių ji jaučiasi sutrikusi dėl jo šeimyninės padėties, tačiau netrukus pradeda nekreipti į tai dėmesio, supratusi, kad jam žmona aiškiai nerūpi – tik žemės, priklausančios jai, jam yra svarbios. Jie tęsia savo slaptą romaną keletą metų, kol abu susitiko Vestminsteryje, ji – verslo reikalais, jis – atvykęs į rūmus. Viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai karalius Henris miršta pirma laiko ir tik jaunas princas Edvardas (9 metų) paliekamas įpėdiniu.
Izabelė blaškosi visiems sakydama, kad Ričardas, jos Dikas, viską išspręs tapdamas karaliaus regentu. Vietoj to, Edvardas ir jo jaunasis brolis uždaromi Londono Taueryje, Ričardas įvykdo mirties bausmę Izabelės sesers Džeinės naujam meilužiui (ir Diko buvusiam geriausiam draugui), galiausiai ir pati Džeinė pasodinama į kalėjimą. Visa tai įvyksta, o Izabelė vis tiek miega su Diku. Tai neįtikėtina, bet jie sudaro griežtą sandėrį – Džeinė bus paleista iš kalėjimo arba jis niekada nepamatys Izabelės. Jis paklūsta.

Bet kuriuo atveju, jo žiaurumo protrūkiai ir žiaurios priemonės siekiant Anglijos karūnos taip pribloškia Izabelę, kad ši niekada daugiau nepatirs romantiškos akimirkos su juo. Išties, jis net aptaria vedybas su jauna princese Elizabeta, kai jo žmona miršta priešlaikine ir įtartina mirtimi. Izabelės širdis sudaužyta. Viskas baigta, o jis – pamišęs dėl valdžios niekšas.

Visą laiką autorė mus moko, kaip daromas, parduodamas, keičiamas ir nešiojamas šilkas viduramžių pabaigoje. Tačiau kažkodėl, kad ir kokia tauri būtų ši medžiaga, viską užgožia karališkas romanas. Geri stiprūs charakteriai kuria intriguojantį siužetą – nesąmoningi sutapimai iš tikro yra ateities pranašai. Pabaiga taip pat palieka per daug vietos fantazijai, lieka tas mesto kauliuko jausmas, kas mane šiek tiek nuvylė. Bet kuriuo atveju, tai drąsus požiūris į istorinį personažą.