Mark Winegardner Krikštatėvio sugrįžimas

[You must be registered and logged in to see this image.]


Dar gerokai prieš „Sopranus“ buvo „Krikštatėvis“. Talentingo režisieriaus Frensio Fordo Kopolos (Francis Ford Coppola) filmas tapo kultūrine XX a. antros pusės ikona. Kas nėra juokais pasakęs: „Pateiksiu tau pasiūlymą, kurio negalėsi atsisakyti“?

Filmas „Krikštatėvis“ yra toks garsus, jog dauguma žmonių pamiršo, jog jis buvo pastatytas pagal tokio paties pavadinimo knygą. Vos pasirodžiusi, knyga, parašyta genialaus rašytojo Mario Puzo, tapo perkama ir populiari – filmas ir jo tęsiniai atsirado daug vėliau. Nors tam tikrose vietose knyga yra nelabai aiški, tačiau nepaneigsi, jog Puzo pavyko sukurti nepamirštamus personažus. Šis kūrinys tapo organizuoto nusikalstamumo biblija, o tai reiškia didelę įtaką, juk nusikalstamumas šiais laikais vėl „madoje“. Nepaisant to, rašytojas niekuomet daugiau negrįžo prie Dono Vito ar Dono Maiklo Korleonės.

Tačiau Korleonių šeimos istorijoje yra spragų. Kritikų pripažintas rašytojas Markas Vaingardneris (Mark Winegardner) nusprendė jas užpildyti. Jis parašė knygą „Krikštatėvio sugrįžimas“, neseniai išleistą ir Lietuvoje. Knyga iš karto iškelia du klausimus. Ar mums jos reikia? Ne. Ar mes jos norime? Taip.

Knygoje „Krikštatėvio sugrįžimas“ apžvelgiami 1955-1958 metų (tarp filmų „Krikštatėvis I“ ir „Krikštatėvis II“) ir 1959-1962 metų (tarp filmų „Krikštatėvis II“ ir „Krikštatėvis III“) įvykiai. Akivaizdu, kad knygos pradžioje skaitytojų nebereikia supažindinti su Korleonių šeimos nariais, jie puikiai žinomi. Tad norėdami suprasti, apie ką kalbama šioje knygoje, privalote perskaityti Mario Puzo kūrinį ir pamatyti bent pirmas dvi „Krikštatėvio” filmo dalis.

Marko Vaingardnerio darbas tiktai nusipelno pagyrų. Romano centre figūruoja Donas Maiklas Korleonė – ar gali būti kitaip? Jis bando įtvirtinti savo valdžią ir nelegalaus verslo aktyvus paversti legaliais. Tačiau įgyja pavojingą priešą – Niką Džeračį, buvusį korleoniečių smogiką gatvėse. Maiklas pasirenka jį kaip žmogų, padėsiantį jam įtvirtinti valdžią. Nors šis pasirinkimas ir pragmatiškas, tačiau kartu neišmintingas. Vaingardneris taip pat nemažą dėmesį skiria Tomui Hėgenui ir Fredui Korleonei. Autorius atskleidžia tamsią ir niekingą Fredo gyvenimo pusę, taip pat nurodo priežastis, kodėl Tomas Hėgenas turi tokių didelių ambicijų Korleonės imperijoje.

Dar daugiau, rašytojas knaisosi po Korleonių šeimos istoriją, ypač Maiklo vaikystę, karo laikų patyrimus ir pažintį su Kei Adams, kuri ateityje tampa jo žmona. Nepaisant to, romano pabaigoje matome, jog net nepriartėjome prie tiesos – atsakymai į klausimus užduoda dar daugiau klausimų. Maiklas Korleonė protarpiais atrodo dviveidis ir bejausmis. Kūrinio ašis yra Maiklo paauglystė, kai šis pareiškia tėvui, jog atsuks nugarą šeimos paveldui ir netaps „vienu iš jų“, mafijos narių. Tai įtaigiausias ir tuo pačiu ironiškiausias kūrinio momentas.