Nancy Farmer-Skorpiono rūmai

[You must be registered and logged in to see this image.]

Autorės apibūdinimas, rastas ant viršelio, verčia šyptelti. Tačiau toliau seka ne pagal apimtį nuobodus gyvenimo aprašymas bei gera pastraipa Ursulos Le Guin epitetų, kuriais susigundę ir paimame knygą. Solidžią, gražiai sumodeliuotu viršeliu („Eridanas“ nagus nusigraužtų), rodos pačią save giriančią. Net širdis džiaugiasi...

Pradėjus skaityti toks įspūdis ir išlieka. Gražiai, poetiškai aprašyta tamsioji fantastika, atpasakojanti likimo nuskriausto vaiko istoriją žiauriame ateities pasaulyje. Gana subtiliai išlaikoma atmosfera, savotiškas stilius – lyg šešiametis našlaitis pasakotų neseniai susapnuotą baisiai tikrovišką košmarą – įtraukia nuo pirmų prologo pastraipų, ir net labai besistengdami imame nekreipti dėmesio į kai kuriuos trūkumus, pavyzdžiui nepaaiškinamą personažų kraugeriškumą ar nesueinančius siužeto galus.

Ir džiaugiamės, kaip šauniai viskas vystosi. Pagrindinio veikėjo gyvenimas aprašomas nuo pat pradėjimo momento, paskui seka kūdikystė, vaikystė, paauglystė... Ir tada pirmą kartą susimąstome, o ką aš čia veikiu?..
Jei vaikystė buvo pasakojama vaikiškai, tai kaip šitai turėtų būti padaryta su paauglyste? Žinoma, paaugliškai. Tokiu stiliumi, kokiu rašomos kvailokos knygelės mergaitėms, su visais rožiniais viršeliais ir margaspalvėmis širdutėmis (kadangi autorė – moteris, apie tai kad egzistuoja kitokios knygos paaugliams, ji ko gero nenumano. Tą dar galima atleisti). Na ir tai, kad pagrindinis veikėjas visgi berniukas, jam nedera pernelyg seilėtis, taip pat nuleisime nemačiomis. Kai su visomis peripetijomis imamos aprašinėti meilės istorijos ir isterijos, taipogi pagalvojame „kada nors juk turi baigtis“ ir verčiame kitą puslapį... Kuriame vėl tas pats.
Kai kurie ispaniški elementai (veiksmas vyksta buvusios Meksikos ir JAV pasienyje), turintys suteikti žavesio, antrame knygos trečdalyje jau ima įkyriai priminti muilo operas, prie ko prisideda ir dar vienas minusas – „knygelės paaugliams“ stilius pasirodo stebėtinai gajus ir išlieka dar ilgai po to, kai veikėjui sueina aštuoniolika metų. Rodos puiki pradžia kiek netradiciniam meilės romanų ciklui, bet N. Farmer atkakliai laikosi savo – tai turi būti tamsus fantastinis „pusiau siaubiakas“.

Bet kokia, net ir mažiausia proga veikėjai apsipila kraujais, vemia ir murkdosi purve; visiškai be reikalo atsiranda ir dingsta blasteriai bei skraidyklės ant oro pagalvės, „blogiukai“ dešimtimis skerdžia bei verčia zombiais nekaltus žmones, o „geriečiai“ tyliai žliumbia ir skundžiasi koks šis pasaulis neteisingas. Maždaug toks knygos vaizdas lieka galvoje ją įpusėjus, o krypstant į pabaigą kaskart vis šlykštesni ir vaikiškesni Mato (Kaip pagrindiniam herojui – gan keistokas vardas) bei jo bendražygių, nežinia iš kur atsirandančių ir staiga tampančių geriausiais draugais, nuotykiai pradeda gerokai pakyrėti. Dar lieka viltys išvysti efektingą pabaigą, bet jas galutinai užmuša tradicinis holivudiškas „Happy end‘as“. Baisiausia tai, kad paskutinės pastraipos tiesiog į ausis šnabžda nelemtą frazę „laukite tęsinio“.

Prie viso to galima pasakyti, kad siužetas, nors toli gražu ne originalus (jokių teisių neturintis klonas, visų vaikomas ir skriaudžiamas, bando rasti savo vietą nusikaltėlių privisusioje visuomenėje), o vietomis net skylėtas, vis tiek vertas pagarbos – fantazijos rašytoja turi. Mato Alkarano portretas mažai kuo skiriasi nuo kitų veikėjų, tačiau yra užbaigtas, o jau vien dėl propaganda besilaikančio ateities pasaulio vaizdo verta perskaityti knygą... Na, jei ir nenusipirkti, tai bent savaitėlei paimti artimiausioje bibliotekoje.