Brazilijos Federacinė Respublika (portug. República Federativa do Brasil ) – valstybė Pietų Amerikos žemyne, didžiausia ir daugiausiai gyventojų turinti šio žemyno šalis. Šalis užima didelę teritoriją tarp Andų kalnų ir Atlanto vandenyno, bei ribojasi su Urugvajumi, Argentina, Paragvajumi, Bolivija, Peru, Kolumbija, Venesuela, Gajana, Surinamu ir Prancūzijos Gviana. Tai – didžiausia pagal plotą ir gyventojų skaičių portugališkai kalbanti valstybė.
Istorija
Braziliją 1500 m. balandžio 22 d. atrado portugalų ekspedicija, vadovaujama P. A. Kabralio (Pedro Álvares Cabral). Iš pradžių portugalų kolonizatoriai ėmė išnaudoti medienos resursus, po to ėmėsi auginti cukranendres. Kolonijose daugiausia dirbo vergai. 1808 metais į Braziliją buvo atvykęs nuo Napoleono bėgantis Portugalijos karalius su visa karališkąja šeima bei vyriausybe. Nors jie 1821 m. išvyko atgal į Portugaliją, ši pertrauka lėmė komercinių uostų į Angliją atsidarymą. Šie įvykiai pakėlė Brazilijos statusą, ir princas Pedras I 1822 m. spalio 7 d. paskelbė nepriklausomybę, taip įkurdamas nepriklausomą Brazilijos imperiją. Šis valstybės statusas išliko iki antrojo valdovo, Pedro II, kuris buvo nuverstas nuo sosto ir tada Brazilija tapo respublika (1889 m. spalio 15 d.). XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Brazilija pritraukė net 5 milijonus europiečių imigrantų.
Iki XX amžiaus vidurio Brazilijos sostinė buvo Rio de Žaneiras, o 1960 m. sostinė perkelta į specialiai tam įkurtą miestą – Braziliją.
Politinė sistema
Pagal šalies Konstituciją Brazilija - federacinė prezidentinė demokratinė respublika, kurios prezidentas yra kartu valstybės ir vyriausybės vadovas. Valstybėje veikia daugpartinė sistema.
Administracinė valstybės struktūra – federacija, tvarkoma pagal JAV modelį. Municipalitetai yra autonomiški politiniai vienetai.
Federacijos valdymo lygiai yra šie:
Sąjunga (federacija),
valstijos
municipalitetai.
Administracinis suskirstymas
Brazilija susideda iš regionų (sudarytų pagal geografinę padėtį ir ypatumus), kuriuos sudaro valstijos:
Šiaurės regionas:
Akrė (anksčiau – Akrės federalinė teritorija, dar anksčiau – nepriklausoma valstybė),
Amapa (anksčiau – Amapos federalinė teritorija, dar anksčiau – Paros valstijos dalis, taip pat buvusi ginčytina teritorija su Prancūzija, neva Nepriklausoma Gviana – prancūzų marionetinė valstybė),
Amazonija (anksčiau – Gran Paros dalis),
Para (anksčiau – Gran Para, pervadinta atskyrus Amazoniją),
Rondonija (anksčiau – Guaporės federalinė teritorija, dar anksčiau – Mato Groso valstijos dalis),
Roraima (anksčiau – Rio Branko federalinė teritorija, dar anksčiau – Amazonijos valstijos dalis, o dar anksčiau – Gran Paros dalis),
Tokantinsas (anksčiau – Gojaso valstijos dalis);
Vidurio vakarų regionas:
Gojasas (anksčiau Gojažas),
Mato Grosas,
Pietų Mato Grosas (anksčiau – Mato Groso valstijos dalis; Pietinė šios valstijos dalis atkariauta iš Paragvajaus Trijų Imperijų kare);
Šiaurės rytų regionas:
Alagoasas,
Bahija,
Maranjanas,
Paraiba,
Pernambukas,
Piaujis,
Seara,
Seržipė,
Šiaurės Rio Grandė;
Pietryčių regionas:
Espirito Santas,
Minas Žeraisas,
Rio de Žaneiras,
San Paulas;
Pietų regionas:
Parana (anksčiau – San Paulo valstijos dalis),
Pietų Rio Grandė,
Santa Katarina.
Regionams nepriklauso:
Brazilijos federalinė teritorija.
Buvusios valstijos:
Gran Para (buvo sudaryta iš dabartinių Paros, Amazonijos, Roraimos ir Amapos valstijų),
Gvadaraba (sudarė vien Rio de Žaneiro miestas, dabar prijungta prie Rio de Žaneiro valstijos).
Geografija
Brazilijos kraštovaizdį sudaro platus Amazonės miškų ruožas šiaurėje bei atviresnė kalvų ir nedidelių kalnų teritorija pietuose – tai daugumos Brazilijos gyventojų namai ir žemės ūkio regionas. Užimantys Australijos dydžio teritoriją, Amazonės drėgnieji atogrąžų miškai yra didžiausi žemėje. Jie sudaro apie trečdalį Pietų Amerikos ir auga daugiausia Brazilijoje, Amazonės baseine. Jų medžiai maitina ir globia visokiausius žvėris, paukščius, vabzdžius ir roplius, taip pat Amazonijos indėnus, gyvenančius čia tūkstančius metų. Palei Atlanto vandenyną išsidėstę keli kalnų ruožai, kuriuose yra aukščiausias Brazilijos kalnas – Neblina (Pico da Neblina), iškilęs 3014 m virš jūros lygio.
Didžiausios upės yra Parana su savo didžiuoju intaku Igvasu (Iguaçu) upe, kurioje yra įspūdingas Igvasu krioklys; taip pat yra Rio Negro, San Fransisko (São Francisco), Šingu (Xingu), Madeira, Tapažosas (Tapajós) ir žinoma – Amazonė, kuri yra vandeningiausia upe pasaulyje (turi didžiausią baseiną) ir taip pat kai kurių specialistų laikoma ilgiausia pasaulio upe. Amazonė išteka iš Andų kalnų Peru teritorijoje ir teka per Pietų Ameriką 6439 km. Įteka į Atlanto vandenyną. Pusė upės ilgio tenka Brazilijai. Ji yra svarbiausias šalies vandens kelias, dideli laivai ja pasiekia net Manauso miestą, nutolusį nuo vandenyno apie 1600 km. Kasmet upė patvinsta, dumblu patręšdama laukus.
Brazilijos, išsidėsčiusios ties pusiauju, klimatui yra būdingi regioniniai skirtumai. Amazonės žemumoje vyrauja pusiaujinis drėgnas klimatas – metinis kritulių vidurkis yra apie 4000 mm, vidutinė mėnesio temperatūra apie 25–28 °C. Brazilijos ir Gvianos aukštumose vyrauja subekvatorinis drėgnas klimatas – vidutinis metinis kritulių kiekis yra apie 1000–2000 mm. Pietinėje šalies dalyje vyrauja subtropinis jūrinis klimatas – vidutinis metinis kritulių kiekis yra apie 1800 mm, vidutinė mėnesio temperatūra apie 13 °C liepos mėnesį ir 24 °C sausio mėnesį.
Naudingosios iškasenos:
Brazilijoje gaunama apie 100 rūšių naudingųjų iškasenų. Svarbiausia yra geležies ir mangano rūdų gavyba. Geležies rūdos išteklių yra 19,5 mlrd. t (1999), mangano rūdos yra 81 mln. t (1997). Be to, dideli naftos (1,18 mlrd. t, 2000; II vieta Lotynų Amerikoje po Venesuelos), gamtinių dujų (296 mlrd. m³), akmens anglies (13,2 mlrd. t, 1999; I vieta Lotynų Amerikoje), niobio (3,9 mln. t; I vieta pasaulyje), alavo, vario, titano, chromo, nikelio, urano, švino rūdų, boksito, magnezito, grafito, kaolino, talko, asbesto, cirkonio, fosforitų, aukso ištekliai. Didžiausios pasaulyje geležies rūdos atvirosios kasyklos yra Minas Žeraiso valstijoje (II pasaulyje po Kinijos pagal geležies rūdos gavybą, I vieta pagal eksportą). Brazilija užima III vietą pasaulyje pagal boksito (po Australijos ir Gvinėjos), mangano (po Ukrainos ir PAR), cinko (po Kinijos ir Indonezijos) rūdų, kaolino (po JAV ir Didžiosios Britanijos) gavybą. Boksitas daugiausia kasamas Paros valstijoje, mangano rūda – Minas Žeraiso, Pietų Mato Groso, Amapos valstijose, cinko rūda – Amazonijos valstijoje, kaolinas – Amapos ir Amazonės valstijose. Be to, kasama alavo (Paranos valstijoje), chromo (Amapos ir Bahijos valstijose) rūdos, kvarcas, magnezitas (Bahijos valstijoje), vario, švino rūdos (Bahijos ir Pietų Rio Grandės valstijose), asbestas (Gojaso valstijoje), grafitas, kolumbitas, nikelio ir tantalo rūdos (Gojaso ir Minas Žeraiso valstijose), fosforitai (Resifės apylinkėse), cirkonis (Rio de Žaneiro valstijoje), titano rūda (Paraibos valstijoje), sidabras, volframo rūda, urano rūda, anglys, akmens druska. Iš jūros vandens gaunama druska (97 proc. – Šiaurės Rio Grandės pakrantėje). 3/4 naftos ir 2/3 gamtinių dujų gaunama iš Atlanto vandenyno šelfo. Seniausios kasybos šakos – aukso ir deimantų gavyba. Minas Žeraiso, Bahijos, Espirito Santo valstijose kasami brangakmeniai (rubinai, safyrai, smaragdai) ir juvelyriniai akmenys – agatai, ametistai, akvamarinai, citrinai, opalai, topazai, turmalinai (90 proc. pasaulio produkcijos). Gausu statybinio akmens (gneiso, granito, bazalto, dolomito).
Ekonomika
Turėdama didelius ir gerai išvystytus žemės ūkio, gamtos išteklių gavybos, gamybos ir paslaugų sektorius ir didelę darbo bazę, Brazilijos ekonomika pranoksta visas kitas Pietų Amerikos valstybes ir stiprina savo padėtį pasaulio rinkoje.
Pagrindiniai eksportuojami produktai – kava, sojų pupelės, geležies rūda, apelsinų sultys, plienas ir lėktuvai.
Suplanavusi „gudrų“ valstybės biudžeto panaudojimo projektą ir žadėdama struktūrinę valstybės reformą, Brazilija gavo 41,5 milijardo JAV dolerių paramą. Tačiau viena didžiausių Brazilijos problemų – netolygus pajamų paskirstymas. 1990 m. daugiau nei vienas iš keturių brazilų dienai pragyventi teturėdavo mažiau nei 1 dolerį (dabar tokias pajamas Brazilijoje turi ~15 proc. gyventojų). 2002 m. išrinktas kairysis prezidentas L. I. Lula da Silva dėjo ir deda dideles pastangas šį nelygumą kiek įmanoma sumažinti, tačiau vienintelis akivaizdus rezultatas yra „Zero Hunger“ programa, skirta garantuoti brazilui tris valgius per dieną. Didžiausia šalies problema, kurią bus sunkiausia išspęsti – korupcija. Jos šaknys gilios ir išplitusios.
Valiuta: Realas (BRL), kurį sudaro 100 sentavų.
Demografija
Brazilijos populiaciją sudaro daug įvairių rasių, bet nėra aiškių etninių subgrupių. 49,4 % (93 miljonai) gyventojų yra baltaodžiai, 42,3 % (80 milijonai) - pardo (įvairiai rudos odos, maišyti juodųjų, baltųjų ir indėnų palikuonys), 7,4 % (13 milijonų) - juodaodžiai, 0,5 % (1 milijonas) - azijiečiai, 0,4 % (519 000) - indėnai. Daugelis šalies gyventojų turi ir vietinių šalies gyventojų, ir europiečių, ir afrikiečių vergų kraujo, nes skirtingų rasių atstovų santuokos buvo įprastos nuo pat portugalų kolonistų atvykimo XVI amžiuje. Per tris šimtus buvimo Portugalijos kolonija metų, į Braziliją atvyko daugiau nei 700 000 portugalų ir maždaug 4 milijonai afrikiečių vergų. Neskaitant Afrikos valstybių, šalis turi didžiausią iš Afrikos kilusių žmonių populiaciją pasaulyje.
19 amžiaus pabaigoje Brazilija atvėrė savo sienas imigrantams ir 1870 - 1953 m. į šalį atvyko maždaug 5 milijonai europiečių ir azijiečių, daugiausiai italų, portugalų, ispanų ir vokiečių. XX amžiaus pradžioje taip pat atvyko nemažai žmonių iš Japonijos bei Artimųjų Rytų. Tarpukario periodu atvyko ir lietuvių. Šiuo metu Brazilijoje yra maždaug 25 milijonai italų, 12 milijonų vokiečių, 1,6 milijonai ir 900 000 lietuvių. Daugiau šių tautų atstovų yra tik, atitinkamai, Italijoje, Vokietijoje, Japonijoje ir Lietuvoje.
Brazilijos gyventojų tankumas labai skiriasi pakrantėje, kur jis didelis, ir giliai žemyne bei Amazonijoje, kur jis yra kur kas mažesnis. Egzistuoja didelis skirtumas tarp turtingųjų ir skurdžių, priemiesčiuose (lūšnynuose) gyvenančių, gyventojų. Šiaurės ir Vidurio Vakarų regionai anksčiau buvo neįsisavinti ir mažiau išsivystę, bet dabar tai yra keičiama Amazonijos miškų sąskaita. Pavyzdžiui, gyventojų skaičius Rondonijos valstijoje per pastaruosius kelis dešimtmečius išaugo beveik 30 kartų.
Pasak, 2004 m. apskaičiavimų, 88,6 % vyresnių nei 14 m. brazilų yra raštingi ir vyrų raštingumas praktiškai nesiskiria nuo moterų. Vidutinė gyvenimo trukmė Brazilijoje yra 72 metai. Gyventojų struktūra pagal amžių:
0-14 m.: 26,7 %
15-64 m.: 66,8 %
65 m. ir daugiau: 6,4 % (2009 m. apsk.)
Religija:
Pasiskirstymas pagal religijas (2000 m. surašymo duomenys):
Romos katalikai (formaliai) - 73,89 %
Protestantai - 15,41 %
Kiti krikščionys - 0,907 %
Spiritistai - 1,332 %
Tradicinių afrikiečių religijų praktikuotojai - 0,309 %
Budistai - 0,126 %
Judėjai - 0,051 %
Musulmonai - 0,016 %
Indėnų religijų praktikuotojai - 0,01 %
Kitų religijų atstovai - 0,613 %
agnostikai, ateistai arba neturintys religijos - 7,354 %
Šiuo metu Brazilijos protestantų skaičius auga. Iki 1970 m. daugelis šalies protestantų buvo „tradicinių bažnyčių“ nariai, daugiausiai liuteronai, presbiterionai ir baptistai, bet nuo tada žymiai išaugo sekmininkų ir neosekmininkų skaičius. Tradiciniai afrikiečių tikėjimai, kuriuos į šalį atnešė vergai, susimaišė su krikščionybe ir taip susikūrė keletas afro-braziliškų religijų, kaip Macumba, Candomblé ir Umbanda. Skirtingose indėnų grupėse praktikuojamos tradicinės religijos gali smarkiai skirtis.
Kalbos:
Oficiali Brazilijos kalba yra portugalų. Ja kalba beveik visi šalies gyventojai ir ji yra praktiškai vienintelė kalba naudojama laikraščiuose, radijuje, televizijoje ir t.t. Tiesa, vienoje savivaldybėje kartu su portugalų kalba, yra oficiali indėnų kalba Nheengatu, bet ja kalba tik keli tūkstančiai žmonių. Brazilai yra vienintelė portugališkai kalbanti Amerikos tauta ir tai gyventojams suteikia nacionalinį identitetą, išskiriantį Braziliją iš ispaniškai kalbančių kaimyninių šalių.
Braziliškos portugalų kalbos formavimąsi įtakojo indėnų ir afrikiečių kalbos, todėl ji kiek skiriasi nuo naudojamos Portugalijoje ir kitose portugališkai kalbančiose šalyse. Be to, pačioje Brazilijoje yra išskiriama 12 portugalų kalbos dialektų. Dialektai daugiausiai skiriasi tarimo niuansais.
Atokesnėse šalies teritorijose yra kalbama 180-čia indėnų kalbų. Be to, imigrantų palikuonys kartais kalba savo kalba, todėl šalies pietuose yra vokiškai arba itališkai kalbančių bendruomenių, bet jos taip pat yra smarkiai įtakojamos portugalų kalbos.
Didžiausi Brazilijos miestai:
Miestas / Valstija / Populiacija
1 San Paulas / San Paulas / 10 990 249 8
2 Rio de Žaneiras / Rio de Žaneiras / 6 161 047 9
3 Salvadoras / Bahija / 2 948 733 10
4 Brazilija / Federalinė teritorija 2 557 158 11
5 Fortaleza / Seara / 2 473 614 12
6 Belo Horizontė / Minas Žeraisas / 2 434 642 13
7 Kuritiba / Parana / 1 828 092 14
8 Manausas / Amazonė / 1 709 010
9 Resifė / Pernambuka / 1 549 980
10 Porto Alegrė / Pietų Rio Grandė / 1 430 220
11 Belenas / Para / 1 424 124
12 Guaruljosas / San Paulas / 1 279 202
13 Gojanija / Gojasas / 1 265 394
14 Kampinasas / San Paulas / 1 056 644
Švietimas
Pirmąsias mokyklas XVI a. viduryje įsteigė jėzuitai. 1759 m. juos išvijus, valdžia ėmė steigti pasaulietines mokyklas, iš kurių garsiausios – Karališkoji karo akademija (įkurta 1810) ir Pedro II koledžas (1830). 1827 m. priimtas pradinių mokyklų organizavimo įstatymas, tačiau mokymo lygis buvo žemas.
XIX a. jėzuitai pradėjo kurti gimnazijas. Nuo 1993 m. švietimą tvarkė Švietimo ministerija. Yra valstybinių, municipalinių, federalinių ir privačių (daugiausia – konfesinių) mokyklų. 1946 m. paskelbtas nemokamas privalomas keturmetis, 1970 m. – aštuonmetis pagrindinis mokslas 7-14 metų vaikams.
Vidurinis mokslas (3 m. ir papildomas kursas 1 m.) yra nemokamas ir neprivalomas. Baigus pagrindinę mokyklą toliau galima mokytis vidurinėje (3 m.) arba profesinėje (4 m.) mokykloje.
1994 m. pradines mokyklas lankė 91 proc., vidurines mokyklas – 20 proc. šio amžiaus vaikų. 2001 m. veikė 29 260 ikimokyklinių įstaigų, jas lankė 4,82 mln. vaikų, dirbo 292 860 pedagogų; 126 490 pagrindinių mokyklų (4,17 mln., 185 000); 21 040 vidurinių ir profesinių mokyklų (5,14 mln., 457 110).
Aukštosios mokyklos pagrindinis tipas yra universitetas. Veikia ir universitetiniai centrai, institutai, universitetinės mokyklos, aukštosios technikos mokyklos. 2000 m. buvo 1180 aukštųjų mokyklų (156 universitetai, iš jų 112 valstybiniai), 2,7 mln. studentų . Svarbiausios aukštosios mokyklos: Pelotaso (įkurta 1883), Paranos (įkurta 1912 Kuritiboje), Rio de Žaneiro (įkurta 1920), Kampinaso (įkurta 1941), Bahijos (įkurta 1946 Salvadore), San Paulo (įkurta 1946), Amarono (įkurta 1962 Manause) universitetai. 1829 įkurta Nacionalinė medicinos akademija, 1897 – Brazilijos literatūros akademija, 1916 – Brazilijos MA (visos – Rio de Žaneire).
1948 m. San Paule įkurta Mokslo skatinimo draugija. Nacionalinė mokslinių tyrimų taryba (įkurta 1951) vadovauja branduolinės energetikos, kosmoso, fizikos, technologijos, matematikos, bibliografijos ir dokumentacijos mokslo valstybinėms įstaigoms.
Didžiausios bibliotekos: Nacionalinė (įkurta 1810), Karališkoji portugalų (įkurta 1837), Užsienio reikalų ministerijos (įkurta 1906, visos – Rio de Žaneire), Municipaliteto (įkurta 1925 San Paule). Muziejai: nacionalinis (įkurtas 1818), istorijos (įkurtas 1922), meno (įkurtas 1938), šiuolaikinio meno (įkurtas 1946, visi – Rio de Žaneire), etnografijos (įkurtas 1934 San Paule).
Kultūra
Dėl stiprių praeities kolonijinių ryšių, brazilų kultūros branduolys yra kilęs iš portugalų kultūros. Portugalai į šią šalį atnešė portugalų kalbą, katalikų religiją ir savo architektūros stilių. Tiesa, Brazilijos kalbos, virtuvė, muzika ir religija buvo smarkiai įtakota indėnų bei afrikiečių, kurie buvo atvežti į šalį kaip vergai, kultūros bei tradicijų. Įtakos turėjo ir didžiuliais kiekiais į Braziliją atvažiavę italų, vokiečių bei kitų Europos šalių imigrantai. Jų įtaka labiau jaučiama šalies pietuose ir pietryčiuose.
Brazilijos literatūra prasidėjo XVI amžiuje, kai šalyje rašė pirmieji portugalų keliautojai. Virtuvė labai skiriasi priklausomai nuo religijos. Jos įvairovė atspindi nevienalytę, iš imigrantų bei indėnų sudarytą šalies visuomenę. Iš to kilo nacionalinis maisto gaminimo stilius, bet yra išsaugomi ir regioniniai skirtumai. Tradiciniai Brazilijos muzikos stiliai yra samba, bossa nova, forró, frevo, pagode ir daugelis kitų. Šalyje kūrė ir nemažai klasikinės muzikos kompozitorių. Kinas Brazilijoje turi gilias tradicijas, siekiančias jo atsiradimą XIX amžiaus pabaigoje. Pastaraisiais metais Brazilijos kinas susilaukia didesnio internacionalinio pripažinimo.
Brazilų karnavalai pasižymi įspūdingais gatvės paradais ir energinga muzika. Karnavalai turi daug regioninių charakteristikų ir patys įspūdingiausi vyksta Rio de Žaneire, Salvadore, Resifė bei Olindoje. Kasmetinė šventė yra švenčiama 40 dienų prieš Velykas ir žymi gavėnios pradžią.
Sportas:
Populiariausia sporto šaka Brazilijoje yra futbolas. Brazilijos vyrų futbolo rinktinė jau ilgą laiką yra viena iš pajėgiausių pasaulio rinktinių ir yra vienintelė, dalyvavusi visuose ligi šiol vykusiuose FIFA pasaulio čempionatuose. Ji laimėjo FIFA Pasaulio taurę net 5 kartus (1958 m., 1962 m., 1970 m., 1994 m. ir 2002 m.) - daugiau nei bet kuri kita komanda. Dideles žiūrovų minias Brazilijoje taip pat pritraukia krepšinio, tinklinio, automobilių lenktynių ir kovos menų renginiai. Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau entuziastų pritraukia ir tenisas, rankinis, plaukimas bei gimnastika, nors šios sporto šakos yra mažiau populiarios nei minėtos anksčiau. Be to iš Brazilijos yra kildinama keletas sporto šakų variacijų, kaip paplūdimio futbolas ir salės futbolas, bei kovos menai kapueira, vale tudo ir braziliškas Džiu-Džitsu. Brazilijoje yra kasmet rengiamos Formulės 1 lenktynės ir brazilų vairuotojai yra 8 kartus laimėję Formulės 1 pasaulio čempionatą: Emersonas Fitipaldis 1972 m. ir 1974 m., Nelsonas Pikė 1981 m., 1983 m. ir 1987 m., bei Airtonas Sena 1988 m., 1990 m. ir 1991 m.
Kita informacija:Valstybinė kalba: portugalų
Sostinė: Brazilija
Didžiausias miestas: San Paulas
Valstybės vadovai: Luiz Inácio Lula da Silva, José Alencar, Michel Temer
Plotas:
- Iš viso: 8 511 965 km²
- % vandens: 0,65 %
Gyventojų:
- 2009 (apskaičiavimas): 191 241 714
- Tankis: 22,10 žm./km²
BVP: 2006 m. (progn.)
- Iš viso: 1 616,00 mlrd. $
- BVP gyventojui: 8 600 $
Valiuta: Brazilijos realas (BRL)
Laiko juosta: UTC -2 iki -5
- Vasaros laikas: taikoma ne visur
Nepriklausomybė: nuo Portugalijos
- Paskelbta: 1822 rugsėjo 7
- Pripažinta: 1825 rugpjūčio 29
Valstybinis himnas: Brazilijos himnas
Interneto kodas: .br
Šalies tel. kodas: 55