Pietų Afrikos Respublika (PAR) – valstybė Afrikos pietuose. Šiaurėje ribojasi su Namibija, Botsvana bei Zimbabve, šiaurės rytuose – su Mozambiku ir Svazilandu, apglėbia Lesotą.
Dabartiniai žmonės šioje teritorijoje gyveno dar prieš daugiau nei 100 000 metų. Atradus Keipo jūros kelią (Cape Sea Route), Nyderlandų ost Indijos kompanija 1652 m. dabartinėje Keiptauno teritorijoje įkūrė bazę. Keiptaunas britų kolonija tapo 1806 m.
Pietų Afrika garsi savo etnine įvairove, konstituciškai čia net vienuolika valstybinių kalbų. Čia gyvena daugiausia kaukaziečių, indų ir mišrūnų Afrikoje. 79,6 % P. Afrikos gyventojų juodaodžiai, šnekantys įvairiomis bantų kalbomis, iš kurių 9 turi oficialų statusą.
Istorija
1488 m. Bartolomėjus Diasas priplaukė Gerosios Vilties kyšulį. 1497 m. Vasco da Gama atrado Natalį.
1652 m. Nyderlandų Ost Indijos kompanija įkūrė Kaapo koloniją su centru Kaapstade (Cape Town'e). Olandų kolonistai, vadinami būrais (tiesiogiai išvertus – valstiečiais), ėmė kurtis retai gyvenamose teritorijose aplink Gerosios Vilties kyšulį. Jie greitai prarado kontaktą su Nyderlandais, tad jų kultūra bei kalba ėmė vystytis atskirai, kiek veikiama vietos kultūrų, susiformavo būrų arba afrikanerių etninė grupė.
1806 m. Jungtinė Karalystė užėmė Kapo koloniją. Naujai susikūrusias būrų valstybes britai užėmė per I ir II būrų karą.
Anglų kalba ėmė dominuoti, teritorija tapo viena kolonija – Pietų Afrikos Sąjunga – sudaryta iš keturių kraštų: Kapo, Transvalio, Oranžijos bei Natalio. Vėliau ji tapo dominija.
Politinė sistema
Valdymo forma – parlamentinė respublika. Šalies vadovas – prezidentas, kuris yra ir vyriausybės vadovas. Prezidentas renkamas bendrame dviejų rūmų parlamento posėdyje.
Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dviejų rūmų parlamentas:
žemieji rūmai – Nacionalinis susirinkimas;
aukštesnieji rūmai – Nacionalinė provincijų taryba.
Pietų Afrikos Respublika yra viena iš nedaugelio Afrikos valstybių, kurioje niekad nebuvo karinio perversmo, todėl šalis laikoma viena stabiliausių demokratijų Afrikoje. Laisvi ir slapti rinkimai šalyje vyksta nuo XIX a. pabaigos, tačiau lygiais jie tapo tik nuo 1994 m.
Politiniame gyvenime dominuoja Afrikos Nacionalinis Kongresas. Afrikos Nacionalinio Kongreso reikšmė per metus nuo apartheido panaikinimo didėjo, dvi pradžioje buvusios opozicinės partijos – Naujoji tautininkų partija ir Inkatos laisvės partija – per pastarąjį dešimtmetį neteko galios, o pirmoji išvis žlugo. Ši partija yra kairioji, ją daugiausiai remia neturtingi ir neišsimokslinę juodaodžiai; tuo tarpu turtingesni negrai bei dauguma baltųjų paprastai remia opoziciją. Partijos kritikai juodaodžiai ją krituoja daugiausia dėl nesugebėjimo kovoti su nusikalstamumu ir AIDS, abi šios problemos smarkiai iškilo partijos valdymo metais. Afrikos Nacionalinio Kongreso įtaka nuolat didėja, šiuo metu partija valdo koalicijoje su Komunistų partija.
Valdančiosios Afrikos Nacionalinio Kongreso partijos kritiką aukščiausieji šalies pareigūnai, pvz., prezidentas T.Mbekis neretai priima kaip rasistinę (jei ją išsako baltasis) arba išdavikišką (jei ją išsako juodaodis). Baltiesiems išreiškiami kaltinimai rasizmu vis dar padeda valdančiajai partijai įgyti populiarumo. Per metus nuo 1994 susikūrė keletas rasistinių juodaodžių grupių, o taip pat ir keletas radikalių baltųjų grupių. Jų tikslai skiriasi: negrų grupės paprastai siekia išvyti būrus ir anglus iš Pietų Afrikos, arba juos išnaikinti. Tuo tarpu baltųjų grupės siekia Pietų Afriką suskaldyti į daug valstybių arba padaryti ją federacija, sienas braižant pagal tautų ribas (dvi valstybės arba administraciniai vienetai tuomet būtų skirti atitinkamai būrams ir anglų kilmės pietų afrikiečiams). Nei juodaodžių, nei baltųjų radikalų grupės savęs rasistais paprastai nelaiko: juodaodžiai radikalai mano, kad būti nusiteikus prieš baltuosius ir norėti juos išvaryti nėra rasizmas, o tik istorinės tiesos atstatymas; tuo tarpu baltųjų radikalai mano, kad toks nuosavo regiono ar valstybės turėjimas yra būtinybė siekiant išsaugoti kultūrą, taip pat apsisaugoti nuo augančio nusikalstamumo, kurį jie sieja išskirtinai su juodaisiais ir juodųjų dominuojamos valstybinės valdžios politika.
Opozicija bijo, kad Afrikos Nacionalinis Kongresas esą siekia sukoncentruoti valdžią savo rankose ir įtvirtinti vadinamąją vienpartinę demokratiją, jau klestinčią aplinkinėse šalyse, pavyzdžiui, Zimbabvėje ir Namibijoje bei nemažoje dalyje kitų juodosios Afrikos šalių. Tai neva įrodo, kad bet koks bandymas diskredituoti oponentus, taip pat oponuojančių juodaodžių kaltinimas išdavyste, taip tarsi sutapatinant Afrikos Nacionalinį Kongresą su pačia valstybe ir tauta. Visgi kol kas liaudies dauguma Afrikos Nacionalinio Kongreso politiką remia ir ši partija išrenkama, tarptautinių stebėtojų duomenimis, rinkimų neklastojant, tad neaišku, kiek tokie opozicijos įtarinėjimai turi pagrindo.
Šalies sostinės:
Keiptaunas (angl. Cape Town, afr. Kapstadt) – įstatymų leidžiamoji valdžia
Pretorija – vykdomoji valdžia
Blumfonteinas – teisminė valdžia
Tarptautiniai santykiai ir karinės pajėgos
Pasibaigus apartheidui, PAR užsienio politika sutelkta į bendradarbiavimą su kitais Afrikos partneriais, pagrinde su Pietų Afrikos plėtotės bendrijos (SADC) ir Afrikos Sąjungos organizacijomis. P. Afrika per paskutinįjį dešimtmetį vaidino labai svarbų vaidmenį tarpininkaujant Afrikos konfliktuose, vykusiuose Burundyje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Komoruose ir Zimbabvėje. Pasibaigus apartheidui šalyje, ši vėl priimta į Tautų Sandraugą. Pietų Afrikos Respublika dar yra JTO, G77, Pietų Atlanto taikos ir bendradarbiavimo zonos, Pietų Afrikos muitinės sąjungos, Pasaulio prekybos organizacijos, Tarptautinio valiutos fondo, G20 ir G8+5 narė.
Šalies ginkluotosios pajėgos vadinamos Pietų Afrikos Nacionalinės Gynybos Pajėgomis (PANGP), įkurtos 1994 m.[4] Dabartines šalies ginkluotąsias pajėgas sudaro savanorių armija, sudaryta iš prieš tai veikusiųjų karinių pajėgų (Pietų Afrikos Gynybos pajėgų), Afrikos nacionalistų (Umkhonto we Sizwe, Azanų liaudies išsivadavimo partija) ir buvusių Bantustano gynybos pajėgų. PANGP sudaro keturios šakos: Pietų Afrikos respublikos armija, Pietų Afrikos respublikos oro pajėgos, Pietų Afrikos respublikos karinis laivynas ir Pietų Afrikos respublikos kariuomenės sveikatos tarnyba.
Administracinis suskirstymas
Iki regionų reformos egzistavo keturi istoriniai regionai (pagal anksčiau buvusias kolonijas ir būrų valstybes), tačiau valstybė buvo unitarinė, vietinė valdžia buvo menka. Valdžią paėmus Afrikos Nacionaliniam Kongresui bei susigrąžinus bantustanus, regionai buvo reformuoti: suformuoti devyni regionai, dažniausiai panaikinant jų būriškus pavadinimus, iš dalies pagal tautybių ribas. Tačiau kiekviename regione gyvena po kelių tautybių atstovus, išskyrus kelias didžiausias tautybes (chausus, kurie dominuoja rytų Kape, siūlomame pervadinti Chausija, ir zulusus, dominuojančius Zulusijoje-Natalyje, kurį siūloma pervadinti tiesiog Zulusija).
Pietų Afrikos Respubliką sudaro šie regionai:
Fristeitas
Gautengas
Kvazulu-Natalis
Limpopas
Mpumalanga
Rytų Kapas
Šiaurės Kapas
Šiaurės Vakarai
Vakarų Kapas
Regionai iki regionų reformos:
Kapas (dabar Šiaurės Kapas, Rytų Kapo didžioji dalis, Vakarų Kapas, Šiaurės Vakarų vakarinė dalis)
Natalis (dabar Kvazulu-Natalis, Rytų Kapo rytinė dalis)
Oranžija (dabar Fristeitas)
Transvalis (dabar Limpopas, Gautengas, Mpumalanga, Šiaurės Vakarų rytinė dalis)
Geografija
Centrinis plokščiakalnis yra 900–2000 m aukštyje. Nuo šiaurės rytų iki Lesoto anklavo per šalį tęsiasi Drakeno kalnai, kurių aukščiausias taškas yra Thabana Ntlenyana (3 482 m). Aukščiausias Pietų Afrikos kalnas yra Njesuthi (3 446 m). Yra dykumų.
Tankiausiai gyvenama ties Gerosios vilties kyšuliu ir Gautenge, rečiausiai – Šiaurės Kape.
Klimatas:
Klimatas šalies centrinėje dalyje kontinentinis tropinis, rytuose - jūrinis tropinis, į pietus nuo 30° platumos - mediterianinis ir jūrinis subtropinis.
Plokščiakalnyje vasaros mėnesių vidutinės temperatūros 18-27 °C, žiemos 7-10 °C; vakaruose atitinkamas 17 °C (vasarą) ir 10 °C (žiemą), pietryčiuose — 22 °C ir 18 °C.
Daugiausia kritulių būna Indijos vandenyno pakrantėje ir Drakono kalnų rytiniame šlaite (1 000 - 2 000 mm per metus), mažiausia – Atlanto vandenyno pakrantėje (40 - 100 mm/metai).
Ekonomika
Pietų Afrikos ekonomika yra didžiausia ir labiausiai išvystyta iš visų Afrikos šalių, jai būdinga gerai išvystyta infrastruktūra, apimanti visą valstybę. Tai pasiekta stabilios ir taikios ilgalaikės ekonominės raidos dėka – paskutinis karas Pietų Afrikos respublikos teritorijoje vyko dvidešimto amžiaus pradžioje.
Apartheido ekonominė politika, sukūrusi modernią infrastruktūrą, nesprendė užimtumo, pragyvenimo lygio ir išsilavinimo skirtumų tarp skirtingų rasių problemų, dėl to iki šiol Pietų Afrikos Respublikoje galime rasti tiek „Pirmajam“ tiek Trečiajam pasauliui būdingų bruožų. Atėjęs į valdžią Afrikos Nacionalinis Kongresas ėmėsi didinti mokesčius ir skirti pinigus negrų gyvenamųjų vietų infrastruktūrai bei negrų gyvenamųjų sąlygų gerinimui (žr. skirsnį istorija); pragyvenimo lygių tarp rasių išlyginimas yra suprantamas kaip svarbiausias ekonominis uždavinys. Griežta politika šioje srityje skatina baltųjų emigraciją, tarp jų daugiausia jaunų ir išsilavinusių, tuo būdu šalis praranda savo ekonominio augimo potencialą. Šalies ekonomikos augimas yra stabilus, tačiau per mažas, kad galėtų kompensuoti problemas susijusias su aukštu nedarbo lygiu.
Nelygybė:
Pagal pajamas vienam gyventojui Pietų Afrika yra tarp aukštesnių nei vidutinis lygis šalių, tačiau nepaisant santykinio šalies turtingumo, didelė dalis Pietų Afrikos gyventojų gyvena skurde.
Didžiąją XX a. dalį vykdyta apartheido politika palaikė rasių išskyrimą ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje. Dėl apartheido politikos juodieji negalėjo gauti gero išsimokslinimo bei gerų darbų. Šiuo metu vyriausybė vykdo priešingą politiką, kuria nustatomos baltųjų kvotos universitetuose, tam tikrose profesijose ir taip toliau. Visgi, juodaodžių yra daugiau nei kitų rasių atstovų, ne visi stengiasi įstoti į universitetus ar nori vykti į miestus, daug tebelieka gyventi provincijose, kur darbo trūksta; todėl iki šiol juodaodžių nedarbas vis dar aukštas, nors auga ir baltųjų nedarbas.
Viena iš pagrindinių rasių pragyvenimo lygių nelygybės išraiškų PAR, o taip pat ir gretimose pietinės Afrikos šalyse (Namibijoje ir Zimbabvėje), yra žemė. Tradiciškai čia būrai vertėsi žemdirbyste, taigi jie valdo nemažus žemės plotus. Apartheidas ypatingai didelį dėmesį kreipė disponavimo žeme apribojimams, nustatant teritorijas, kur žemė gali priklausyti tik baltiesiems ir kur – tik juodiesiems. Juodieji Pietų Afrikos gyventojai į tai žiūri kaip į jų žemės užgrobimą, nes neva visa žemė turėtų priklausyti jiems, kaip ankstesniems gyventojams (nepaisant to, kad, pavyzdžiui, į rytinę PAR dalį baltieji atsikraustė pirmiau juodaodžių). Į Afriką yra žiūrima kaip į juodąjį žemyną, o į žemę – kaip į pagrindinį turtą. Dėl to nepaisant to, kad ūkininkavimas nėra pelningiausias verslas, dėl jo valdymo kyla didžiausi konfliktai, galintys grėsti net valstybiniu nestabilumu, kas atsitiko Zimbabvėje, kur žemė iš baltųjų buvo atimta jėga. Tam tikslui PAR valdžia ėmėsi žemės reformos programos, pagal kurią žemė iš baltųjų galėtų būti priverstinai nupirkta tam, kad ją pigiai parduoti juodaodžiams. Vis dėlto nemažai juodaodžių žiūri į šią programą kaip netinkamą ir pasisako už tai, kad už neva vogtą žemę neturėtų būti atlyginama. Pasak apklausų, daugiau nei 80% juodaodžių mano, kad būrų valdoma žemė yra vogta, ir beveik 70% – kad ją reikėtų atimti nepaisant galimų pasekmių. Būrai gi mano, kad jie turi teisę į žemę, nes jie ir jų protėviai ją dirbo jau kelias kartas, jie iš nieko jos neatėmė (kai kurias žemes jiems atidavė patys juodaodžiai, o kai kuriose kitose juodaodžiai net negyveno). Galimos pasekmės atbaido valdžią nuo radikalesnių veiksmų, nes gretimoje Zimbabvėje tokie veiksmai privedė prie rimtos krizės ir bado. Neapykantą būrų ūkininkams dar labiau skatina ir kai kurių jų darbuotojų juodaodžių nusiskundimai, kad ūkininkai su jais esą blogai elgdavosi. Tokia neapykanta jiems yra viena būrų ūkininkų žmogžudysčių (per Afrikos Nacionalinio kongreso valdymą nužudyta keli procentai visų baltųjų ūkininkų) priežasčių. Būrų fermerių per paskutinius metus sumažėjo nuo 85,000 iki 35,000 dėl žemės nusavinimų, emigracijos, nužudymų ir kitų priežasčių. Būrai tokiame mažėjime irgi įžvelgia grėsmę jų kultūrai, nes ūkininkavimas – tradicinis jų užsiėmimas.
Kita nelygybės išraiška – skirtinga infrastruktūra anksčiau buvusiuose baltųjų miestuose bei juodaodžių miestuose. Pastaruosiuose infrastruktūra dažniausiai kur kas skurdesnė. Afrikos Nacionalinio Kongreso vyriausybė daro viską, kad tai pakeistų; iš padidintų mokesčių surenkami pinigai investuojami į infrastruktūrą šiuose miestuose. Be to, po apartheido panaikinimo, daug juodaodžių iš buvusių „juodaodžių miestų“ ir teritorijų atsikraustė gyventi į buvusius „baltųjų miestus“.
Dar viena ekonominė problema – ŽIV, vis besiplečianti AIDS epidemija. Ilgainiui ši problema gali padaryti ekonomikai didžiulę žalą, ypač jei ŽIV sustabdys įprastą kaimo vietovėms įgūdžių perėmimą iš tėvų (t.y. jei tėvai ims dažnai mirti anksčiau nei spės perduoti savo sūnums ūkininkavimo ar amatų įgūdžius). Našlaičių skaičius, vakcinacija, kad ŽIV būtų sunkiau perduodamas (jei jos būtų nutarta imtis), darbingos visuomenės dalies proporcijos mažėjimas šalies ekonomikai gali atsieiti brangiai.
Gyventojai
Pietų Afrikos Respublikos gyventojų etninė sudėtis yra viena margiausių Afrikoje. Pietų Afrikos Respublikoje gyvena daugiausia europiečių kilmės gyventojų iš visų Afrikos šalių. Čia taip pat yra didžiausia indų bendruomenė savo skaičiumi už Azijos ribų.
Miestuose gyvena apie 50 % gyventojų. Gyventojai daugiausia juodaodžiai afrikiečiai (zulusuai, chausai, basutai, bantai) – 79 % gyventojų, europiečių kilmės gyventojai (afrikaneriai/būrai, anglai) – 9,6 %, spalvotieji – 8,9 %, indai – 2,5 %.
Šalį ypač rimtai palietė AIDS epidemija – kas aštuntas pasaulio AIDS infekuotasis gyvena PAR, kas penktas PAR gyventojas yra ŽIV nešiotojas.
Rasės ir rasiniai santykiai:
Dėl emigracijos ir mažo gimstamumo baltųjų skaičius mažėja, ypač anglų, kurie emigruoja greičiau; būrų išlieka kiek daugiau. Anglų kilmės baltieji dažniausiai emigruoja į Jungtinę Karalystę ar kitas anglakalbes šalis (JAV, Australiją, Naująją Zelandiją, Kanadą), tuo tarpu būrai, savo tėvyne laikantys Pietų Afriką, bijo prarasti savo kultūrą ir identitetą, tad nepaisant nusikalstamumo ir įstatymų skirtų būrų kalbos įtakos visuomeniniame gyvenime mažinimui (būrų kalba pavadintų miestų pervadinimas, būrų kalbos statuso nacionalinėje televizijoje pasikeitimas), bei anglų kalbos įtakos didėjimo, emigruoja mažiau. Didėja negrų skaičius, jie sudaro apie keturis penktadalius gyventojų. Likęs penktadalis – baltieji, spalvotieji ir azijiečiai. Tai tradiciškai Pietų Afrikoje išsikiriamos rasės:
Baltieji – pagrindinės tautos yra anglai ir būrai, sudaro apie 9 % gyventojų, tiek procentas, tiek skaičius, nuolatos mažėja. Gyvena daugiausiai miestuose, bet yra ir daug fermerių. Visose teritorijose gyvena apylygiai.
Spalvotieji – skirtingų rasių kilmės gyventojai (metisai), gausiausia jų yra vakarinėje valstybės dalyje, buvusioje anglų Kapo kolonijoje. Kaip ir baltieji, daugiausia kalba anglų arba būrų kalbomis, bet nėra laikomi nei anglais, nei būrais. Sudaro 9 % gyventojų. Vietiniai bušmėnai ir hotentotai dažniausiai irgi priskiriami prie spalvotųjų, taip pat ir malajai.
Azijiečiai – azijos gyventojai, tiek geltonodžiai, tiek ir kitų rasių atstovai. Atvežti britų iš kitų savo kolonijų kaip darbo jėga. Pagrindinės tautos yra Indijos tautos. Religiją jos išlaiko, tačiau kalbų vartojimas menksta. Sudaro apie 2 % gyventojų. Kinai įeina į baltųjų, o ne azijiečių, sudėtį.
Juodaodžiai – vietiniai gyventojai, jų yra visur, bet daugiausiai – rytinėje šalies dalyje, kur jie gyvena nuo seno. Jų dalis nuolat didėja, dabar sudaro apie 80 %. Didžiausios tautos – zulusai ir chausai.
Rasizmo įsigalėjimui pietinėje Afrikoje įtakos turi istorija, kadangi šiame regione baltųjų įtaka buvo stipriausia (Portugalijos kolonijos Angola ir Mozambikas paleistos tik 1975 ir tik po karo, iki 1979 egzistavo Rodezija, kurioje negrai neturėjo balso teisės (dabartinė Zimbabvė), dar dešimtmetį nepriklausomybės neturėjo Namibija, o Pietų Afrikos Respublikoje rases atskiriantis apartheidas galutinai žlugo tik 1994 (nors pradėjo byrėti jau devintame dešimtmetyje). Dėl šito rasinė poliarizacija yra didelė: rasistai negrai į baltuosius žiūri kaip į išnaudotojus, rasistus ir kolonistus, kurie čia atvyko iš kitur ir neva jų sąskaita gyvena gerai, tuo tarpu rasistai baltieji į negrus žiūri kaip į juodadarbius, nesugebančius daryti nieko kito, todėl ir dažnai nusikalstančius. Skirtingi pragyvenimo lygiai bei iš to kylantis pavydas, atsiskyrimas vieniems nuo kitų, šią rasinę poliarizaciją tik sustiprina. Pirmasis Afrikos Nacionalinio Kongreso pirmininkas Nelsonas Mandela sakydavo, kad jis nori sukurti „vaivorykštinę tautą“ (rainbow nation) – tai yra, vieną Pietų Afrikos tautą, sudarytą iš įvairių tautų, rasių bei religijų. Jo idėjas rėmė nemažai žmonių ir apartheidas buvo panaikintas. Dabartiniai Afrikos Nacionalinio Kongreso veikėjai yra nusiteikę radikaliau nei N. Mandela. Kadangi juodųjų pragyvenimo lygis staigiai nepakilo, dėl to jie ir valdžia dažnai kaltina baltuosius ir anksčiau buvusią apartheido politiką. Stiprėja juodųjų organizacijos siekiančios baltųjų išvarymo iš šalies. Taip pat susikūrė ir būrų separatistinės organizacijos, siekiančios nepriklausomos būrų šalies – Volkštato – sukūrimo, tačiau pastarosioms įsibėgėti neleidžia nepatenkintų padėtimi šalyje būrų emigracija.
Religija:
2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, 79,7 % gyventojų save laiko krikščionimis (kurių 11,1 % siono krikščionys, 8,2 % sekmininkų, 7,1 % Romos katalikų, 6,8 % metodistai, 6,7 % olandų reformatai, 3,8 % anglikonų ir 36 % kiti krikščionys). Islamas sudaro 1,5 % gyventojų, induizmas - 1,3 %. 15,1 % teigė neturį religijos (ateistai), 1,4 % - nenustatyti.
Kalbos ir tautos:
Pietų Afrikos Respublika turi 11 oficialių kalbų ir pagal jų skaičių yra antra pasaulyje po Indijos. Šalyje taip pat pripažįstamos dar aštuonios neoficialios kalbos: fanagalų, lobedų, Šiaurės ndebelių, fučių, hotentotų, nama ir bušmenų. Šios kalbos gali būti vartojamos kaip oficialios tik tam tikruose regionuose, kuriuose šios kalbos yra dominuojančios. Kai kurie Pietų Afrikos balteji taip pat kalba kitomis europiečių kalbomis – portugalų, vokiečių, graikų, tuo tarpu kai kurie azijiečiai ir indai kalba savomis kalbomis, pvz., gudžarati arba telugų kalba. Tačiau pastarųjų kalbų naudojimas ilgainiui mažėjo.
Nepaisant to, kad oficialiai pripažįstamos 11 kalbų, faktiškai šalies lingua franca yra anglų kalba, tuo tarpu afrikanso (būrų kalbos) vaidmuo yra sumažėjęs. Sprendžiant iš tendencijų visame viešajame sektoriuje, įskaitant švietimo įstaigas, panašu, kad Pietų Afrikos vyriausybė ir toliau laikysis anglų kalbos, kaip dominuojančios, palaikymo politikos. Būrai, kurie skirtingai nei kitos tautos gyvena pasklidę po visą Pietų Afriką ir niekur nesudaro daugumos, įžvelgia šitame grėsmę jų kalbai ir kultūrai. Tai skatina kai kurių radikaliau nusiteikusių būrų separatizmą, siekiant įkurti savo šalį Volkštatą, tačiau pastaruoju metu dėl valdžia nepatenkintų būrų emigracijos ir kitų priežasčių šis judėjimas yra aprimęs. Kai kurie būrai savo lėšomis įsteigė gyvenvietę Oraniją, kurioje gyvena tik būrai ir ji įsivaizduojama kaip branduolys, aplink kurį galėtų kurtis Volkštatas. Pastarąjį siūloma įkurti Šiaurės Kape, mažai gyvenimui tinkamoje žemėje, kur daugiausia – dykumos ir pusdykumės; tačiau šičia gyventojų tankumas yra mažas, taigi, teoriškai jei visi būrai susikeltų tenai, jie imtų sudaryti daugumą; be to, kadangi toje teritorijoje istoriškai negrų nebuvo, o jie buvo tik atvežti kolonializmo metu, nemaža dalis vietos negrų irgi naudoja būrų kalbą kaip gimtąją.
Pietų Afrikoje yra didelė žydų bendruomenė. Dauguma Pietų Afrikos žydų yra kilę iš Lietuvos (apie 80 %), jų protėviai emigravo daugiausiai devyniolikto amžiaus pabaigoje. Kadaise jų buvo 120,000, dabar dėl emigracijos (daugiausia į anglakalbes šalis arba repatriacijos į Izraelį, tačiau pasitaikė ir keli repatriacijos į Lietuvą atvejai) jų liko apie 75,000. Pietų Afrikos žydai tradiciškai labiau sieja save su Izraeliu nei kai kurių kitų šalių žydai (trys ketvirčiai PAR žydų yra pabuvoję Izraelyje, 80 % save sieja su Izraeliu), tam įtakos galėjo turėti anksčiau draugiški PAR ir Izraelio santykiai.
Sportas:
Pagrindinėmis PAR sporto šakomis laikomos futbolas, regbis, kriketas ir boksas.
Pietų Afrikos Respublikoje vyko 1995 m. pasaulio regbio čempionatas, kurį pati PAR ir laimėjo. Taip pat laimėjo ir 2007 m. vykusį pasaulio regbio čempionatą. Taip pat šalyje vyko 2003 m. kriketo pasaulio turnyras, 2010 m. vyks XIX pasaulio futbolo čempionatas.
PAR atstovaujantis Garis Plėjeris neretai vadinamas geriausiu golfo žaidėju istorijoje, laimėjęs Grand Slam karjerą.
Kultūra
Yra daug kultūrų ir daug religijų: miestuose gyvenantys negrai paprastai yra krikščionys, tuo tarpu kaimuose tebėra animizmo apraiškų. Indai daugiausiai induistai, malajai – musulmonai, būrai ir anglai – krikščionys, žydai – judėjai. Būrai paprastai religingesni už europiečius, jų gyvenimo stilius yra kur kas konservatyvesnis.
Dabartinės problemos
AIDS (įgytojo imunodeficito sindromo) plitimas yra labai didelė šalies problema. 2005 m. tarp nėščiųjų moterų, ŽIV užsikrėtusiųjų viršijo 30 %. AIDS, ligos, kurią sukelia krauju plintantis ŽIV virusas, problema ilgą laiką prezidento ir sveikatos ministro buvo atmetinėjama, atkakliai tvirtinant, kad daug žmonių miršta iš bado, o ne nuo ŽIV. 2007 m. vyriausybė susirūpino AIDS plitimu šalyje.
Dar viena didelė šalies problema - didelis nusikalstamumas. Pagal 1998-2000 m. JTO apžvalgą, Pietų Afrikos Respublika buvo antra pagal užpuolimų ir nužudymų skaičių (vienam žmogui) ir pirma pagal išprievartavimų skaičių vienam žmogui.
PAR taip pat vyksta „protų nutekėjimas“, t. y. gabūs šalies piliečiai mieliau emigruoja į turtingesnes šalis.
Šventės
Pietų Afrikos Respublikos šventės:
Data / Šventės pavadinimas
Sausio 1 / Naujieji metai
Kovo 21 / Žmonių teisių diena
Penktadienis prieš Velykų sekmadienį / Gerasis penktadienis
Diena po Velykų sekmadienio / Velykų pirmadienis
Balandžio 27 / Laisvės diena
Gegužės 1 / Tarptautinė darbo diena
Birželio 16 / Jaunimo diena
Rugpjūčio 9 / Nacionalinė moterų diena
Rugsėjo 24 / Paveldo diena
Gruodžio 16 / Susitaikymo diena
Gruodžio 25 / Kalėdos
Gruodžio 26 / Geros valios diena
Valstybinių švenčių aktas (akto nr. 36, 1994) apibrėžia: jeigu valstybinė šventė būna sekmadienį, tai pirmas pirmadienis po jo bus nedarbo diena.
Lietuviai
1935 m. tuometinėje Pietų Afrikos Sąjungoje (dab. Pietų Afrikos Respublika) gyveno apie 400 lietuvių. Daugiausia jų buvo Johanesburge, Pretorijoje, Keiptaune, Port Elizabete.
Keletą metų Johanesburge veikė Pietų Afrikos lietuvių draugija (įkurta 1930 m.).
1929–1932 metais Keiptaune gyveno rašytojas Karolis Vairas-Račkauskas. Po Antrojo Pasaulinio karo čia gyveno dailininkas Pranas Domšaitis, kur ir mirė 1965 m.
Kita informacija:Valstybinė kalba: afrikansas, anglų. Kitos atskirų regionų: zulų, kosų, svazių, ndebelių, bapedžių, sesuto, tsongų, čuana, vendų kalbos
Sostinė: Keiptaunas (įstatymų leidyba), Pretorija (Tšvanė) (vykdomoji valdžia), Blumfonteinas (teisminė)
Didžiausias miestas: Johanesburgas
Valstybės vadovai: Jacob Zuma, Kgalema Motlanthe, Mninwa Johannes Mahlangu
Plotas:
- Iš viso: 1 221 037 km²
Gyventojų:
- 2006 liepa (progn.): 47 900 000
- Tankis: 39 žm./km²
BVP: 2006 (progn.)
- Iš viso: 576,40 mlrd. $
- BVP gyventojui: 13 000 $
Valiuta: randas, Oranijos mieste galioja Ora
Laiko juosta: UTC +2
Nepriklausomybė: nuo Jungtinės Karalystės
- Paskelbta: 1910 gegužės 31
Valstybinis himnas: Pietų Afrikos Respublikos himnas
Interneto kodas: .za
Šalies tel. kodas: 27
rodiklis 
Temos pavadinimas: Pietų Afrikos Respublika 
