Prancūzijos Respublika, Prancūzija (pranc. République française, France, tariama [fʁɑ̃s]) – šalis Vakarų Europoje, turinti užjūrio teritorijų visame pasaulyje. Šalis iš pietų į šiaurę driekiasi nuo Viduržemio jūros iki Lamanšo sąsiaurio ir Šiaurės jūros, iš rytų į vakarus nuo Reino iki Atlanto vandenyno. Dėl teritorijos formos patys prancūzai savo šalį kartais vadina šešiakampiu (pranc. l'Hexagone).
Pietuose Prancūzija ribojasi su Ispanija, Andora ir Monaku, šiaurėje su Belgija ir Liuksemburgu, šiaurės rytuose su Vokietija, rytuose su Šveicarija ir Italija. Prancūzijos vakarinius krantus skalauja Atlanto vandenynas, pietinius Viduržemio jūra. Prancūzijos užjūrio departamentai turi sienas su Brazilija ir Surinamu (Prancūzijos Gviana), taip pat su Nyderlandų Antilais (San Marteno saloje). Prancūziją su Jungtine Karalyste jungia Eurotunelis.
Prancūzija yra viena iš šalių, kurios įkūrė Europos Sąjungą ir yra didžiausia pagal plotą ir antra pagal gyventojų skaičių Europos Sąjungos šalis. Prancūzija yra Europos Sąjungos, JTO, OECD, NATO, ESBO, PPO, Frankofonijos bei G8 narė.
Istorija
Pavadinimo kilmė:
Prancūzijos pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio Francia, kuris pažodžiui reiškia „frankų žemės“. Yra įvairių teorijų apie frankų pavadinimo kilmę.
Prancūzijos valstybės pradžia, iškilimas ir Šimtametis karas:
Nors dabartinės Prancūzijos teritoriją dar antikoje buvo užkariavę romėnai, savarankiška Prancūzijos istorija prasideda Karoliui Didžiajam padalinus savo valstybę anūkams. Pagal Verdeno sutartį 843 m. sudaryta Vakarų Frankų karalystė užėmė panašią dabartinei Prancūzijai teritoriją; nuo X a. šalis pradeda vadintis Prancūzija. Viduramžių Prancūzijos istoriją sudaro palaipsninis karaliaus galios stiprėjimas nuolatinėse kovose su didikais, dalyvavimas kryžiaus žygiuose, eretikų judėjimų persekiojimas (pvz., albigensų), taip pat miestų augimas, scholastikos ir gotikinės architektūros plėtra.
1337 m. prasidėjo Šimtametis karas, kuris su pertraukomis truko beveik šimtą metų. Šis karas buvo paskutinis karaliaus Karolio VII žingsnis vienijant Prancūziją – išvijus anglus iš prancūziškų žemių buvo galutinai pripažinta karaliaus valdžia ir piliečiams atsirado tautinės savimonės jausmas. Karas baigėsi 1453 m.
Ankstyvieji Naujieji laikai Prancūzijoje (1453-1789 m.):
Prancūzija iš feodalinės šalies tapo centralizuota valstybe (nors ir su daugybę regioninių skirtumų), organizuota aplink absoliutinę monarchiją, kuri rėmėsi Dieviškos karalių teisės doktrina ir valstybinės Bažnyčios parama. Prisijungus Burgundiją ir Bretanę Prancūzijos valstybė pasiekė savo galios viršūnę.
Kovos su Habsburgais, religiniai karai tarp katalikų ir kalvinistų hugenotų vėl stipriai sukrėtė šalį. Hugenotai buvo žiauriai persekiojami, net surengtos jų žudynės (Baltramiejaus naktis), didikai susiskaldė tarp protestantų Burbonų ir katalikų Gizų. Karaliui pavyko išnaudoti šiuos prieštaravimus, sustiprinti savo valdžią ir Henrikas IV tapo karaliaus valdžios absoliutizmo pradininku.
Didžioji Prancūzijos revoliucija:
Prancūzijos revoliucija prasidėjo 1789 m. liepos 14 d. Bastilijos šturmu Paryžiuje (dabar tai Prancūzijos nacionalinė šventė). 1792 m. rugpjūtį po Tiuilri rūmų šturmo karalius buvo atstatydintas ir monarchiją pakeitė respublika. Revoliucija įkūnijo kokybinį virsmą socialinėje ir politinėje santvarkoje, perėjimą nuo ancien régime (pusiau feodalinės luominės santvarkos) prie modernios neluominės visuomenės, o taip pat nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės – parlamentinės santvarkos. Revoliucija tęsėsi iki 1794 m., kartais revoliucijos pabaigos metai pratęsiami ir iki 1799 m., kai buvo įvesta Napoleono Bonaparto vienvaldystė.
Napoleono laikai:
1799 metais respubliką į savo valdžią paėmė Napoleonas Bonapartas, mėginęs užkariauti visą Europą. Per mažiau nei dešimtmetį Napoleonas karais bei sąjungomis užvaldė didžiąją dalį vakarų ir centrinės Europos, iki pralaimėjimo Tautų Mūšyje 1813 metais netoli Leipcigo. Vėliau buvo ištremtas į Elbos salą, iš kurios 1815 metais pabėgo ir trumpam atgavo valdžią – šis laikotarpis žinomas Šimto Dienų laikotarpiu (les Cent Jours). Vėliau buvo galutinai nugalėtas Vaterlo mūšyje 1815 metų kovo 18 d. ir ištremtas į Šv. Elenos salą, kur 1821 metais mirė.
Prancūzija XIX-XX amžiuje:
XX a. Prancūzijos imperija pasiekė didžiausią galybę, kuomet valdė apie 12 347 000 km² pasaulio teritorijos. Tuo metu tai buvo antroji pagal dydį pasaulio imperija.
Per Pirmajį pasaulinį karą mūšiai vakarų fronte daugiausiai vyko Prancūzijoje, jie pasižymėjo kruvinumu, dažnai naudojant naujas karines technologijas. Žymiausi mūšiai: Pirmasis Marnos mūšis, Verdeno mūšis, Somos mūšis, Antrasis Marnos mūšis.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijos invazija į Lenkiją privertė Didžiąją Britaniją ir Prancūziją paskelbti karą. Bet sąjungininkai nepradėjo masinės atakos, o laikėsi gynybines pozicijos, tad karą vadino „Keistuoju karu“ (pranc. Drôle de guerre). 1940 m. gegužės mėnesį prasidėjo Mūšis dėl Prancūzijos. Vokietija okupavo tris penktadalius Prancūzijos, likusią teritoriją palikdama Viši režimui, kuris buvo nacių marionetinė valstybė. 1944 m. Prancūzija buvo išvaduota.
Politinė sistema
Prancūzijos respublika yra unitarinė valstybė su stipria prezidento valdžia. Penktosios Respublikos konstitucija buvo priimta 1958 m. rugsėjo 28 d. Ji smarkiai padidino prezidento ir vykdomosios valdžios galias, atimdama jas iš parlamento. Prezidentas renkamas tiesioginių visuotiniu balsavimu 5 metams. Vyriausybei vadovauja prezidento pasiūlytas Ministras pirmininkas.
Prancūzijos parlamentas yra dvejų rūmų įstatymų leidžiamasis organas, apimantis Nacionalinę asamblėją (Assemblée Nationale) ir Senatą. Nacionalinės asamblėjos atstovai atstovauja vietinėms rinkimų apygardoms ir yra tiesiogiai renkami 5 metų laikotarpiui. Asamblėja turi galią patvirtinti arba paleisti ministrų kabinetą, tad politinė partija ar jų koalicija, turinti daugumą asamblėjoje, įtakoja vyriausybės sudarymą.
Senatoriai renkami rinkikų kolegijos 6 metų terminui, perrenkant pusę senatorių kas 3 metai, pradedant nuo 2008 m. rugsėjo. Senato įstatymų leidžiamosios galios yra apribotos; dvejų rūmų nesutarimo atveju Nacionalinė asamblėja priima galutinį spendimą, išskyrus konstitucinę teisę ir kai kuriais lois organiques (įstatymai, kurie yra tiesiogiai numatyti konstitucijos) atvejais.
Dabartinis Prancūzijos Prezidentas Nicolas Sarkozy išrinktas 2007 metais. Tais pačiais metais patvirtintas ministras pirmininkas François Fillon.
Administracinis suskirstymas
Prancūzija suskirstyta į 22 žemyninės Prancūzijos regionus (régions de France métropolitaine) ir 4 užjūrio regionus (régions d'outre-mer); regionus sudaro 100 departamentų. Taip pat yra kolektyvinės teritorijos (collectivités territoriales) bei Pietų ir Antarktikos teritorijos.
Žemyniniai regionai (skliausteliuose nurodomos sostinės):
Akvitanija (Aquitaine; Bordo)
Aukštutinė Normandija (Haute-Normandie; Ruanas)
Bretanė (Bretagne; Renas)
Burgundija (Bourgogne; Dižonas)
Centras (Centre; Orleanas)
Elzasas (Alsace; Strasbūras)
Franš Kontė (Franche-Comté; Bezansonas)
Il de Fransas (Île-de-France; Paryžius)
Korsika (Corse; Ajačas)
Langedokas-Rusijonas (Languedoc-Roussillon; Monpeljė)
Limuzenas (Limousin; Limožas)
Lotaringija (Lorraine; Mecas)
Luaros kraštas (Pays-de-la-Loire; Nansi)
Overnė (Auvergne; Klermonas-Feranas)
Pietūs-Pirėnai (Midi-Pyrénées; Tulūza)
Pikardija (Picardie; Amjenas)
Provansas-Alpės-Žydrasis Krantas (Provence-Alpes-Côte d'Azur; Marselis)
Puatu-Šarantos (Poitou-Charentes; Puatjė)
Rona-Alpės (Rhône-Alpes; Lionas)
Šampanė-Ardėnai (Champagne-Ardenne; Šampanės Šalonas)
Šiaurė-Pa de Kalė (Nord-Pas-de-Calais; Lilis)
Žemutinė Normandija (Basse-Normandie; Kanas)
Prancūzijos užjūrio valdos:
4 užjūrio departamentai (Départements d'outre-mer):
Gvadelupa
Martinika
Prancūzijos Gviana
Rejunjonas
6 užjūrio teritorijos (collectivités d'outre - mer, Ramiajame ir Atlanto vandenyne):
Majotė
Prancūzijos Polinezija
Šv. Bartolomėjaus sala
San Martenas
Sen Pjeras ir Mikelonas
Volis ir Futūna
Prancūzijos Pietų Sritys (Terres australes et antarctiques françaises).
Geografija
Prancūzijos žemyninė dalis, kuri savo teritorijos forma primena šešiakampį (pranc. l'Hexagone), yra 551 695 km², su visomis užjūrio valdomis - 674 843 km². Prancūzijos krantus skalauja Viduržemio jūra pietryčiuose ir Atlanto vandenynas (Biskajos įlanka) vakaruose.
Prancūzija ribojasi su (skliausteliuose - sienos ilgis):
Andora (56,6 km)
Belgija (620 km)
Vokietija (451 km)
Italija (488 km)
Liuksemburgu (73 km)
Monaku (4,4 km)
Ispanija (623 km)
Šveicarija (573 km)
Už Europos ribų Prancūzija dar ribojasi su (skliausteliuose kilometrai):
Nyderlandais (Nyderlandų Antilais) Karibų saloje San Martene (10 km)
Brazilija (673 km) kaip ir su
Surinamu (510 km) užjūrio departamente Prancūzijos Gvianoje.
Pakrančių ilgis: 3 427 km (Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros). Sausumos sienų ilgis: 4 082 km.
Reljefas:
Prancūzijos paviršius ypatingas tuo, jog šalies viduryje vyrauja lygumos, o aukščiausi kalnai driekiasi palei valstybės sienas. Kalnai labai įvairūs, vieni seni ir žemi, kiti - jauni ir aukšti. Senus kalnus ir kai kurias aukštumas (pvz., Bretanės) sudaro kietos kristalinės uolienos. Prancūzijoje taip pat yra aukščiausia Europoje smėlio kopa - 114 m.
60 % Prancūzijos teritorijos yra ne didesniame aukštyje kaip 250 m. Beveik visą tokią žemę sudaro banguotos lygumos, tarpais su uolienų atodangomis, kalvomis ir dideliais upių slėniais. Anksčiau išilgai Biskajos įlankos buvo neįžengiamos pelkės, bet jos buvo nusausintos ir apsodntos pušimis. Bretanės ir Normandijos regionai šiaurės vakaruose kalvotesni, jų kranto linijos labai vingiuotos. Likusi dalis kalnuota - stambiausi kalnų masyvai yra Pirėnai pietvakariuose, Centrinis masyvas ir Alpės pietryčiuose. Pietinėje šalies dalyje didelį plotą apima Centrinis masyvas, susidaręs prieš 300 milijonų metų ir užimantis 15 % šalies teritorijos, didžiausias aukštis - 1886 m (Piuji de Sansi k.). Šiaurrytinėje šalies dalyje driekiasi Vogėzų kalnai, švelniai apvaliomis viršūnėmis. Jiems jau daugiau kaip 200 milijonų metų. Į pietus nuo Vogėzų Šveicarijos link tęsiasi Juros kalnai.
Jau 10 000 metų regione nėra veikiančių ugnikalnių, beliko daug užgesusių kūgių, uolienų atodangų ir smailiaviršūnių kalvelių.
Aukščiai:
Žemiausia vieta: Ronos upės delta -2 m
Aukščiausia vieta: Monblanas 4 808 m
Vandens telkiniai:
Dauguma didžiųjų upių - Luara, Sena, Garona, Dordonė - teką į Atlanto vandenyną, sudarydamos plačius ir derlingus slėnius, o žiotyse - ilgas estuarijas. Šiaurės ir vakarų upės vandeningos ištisus metus, daugelis jų sujungta kanalais. Nėra abejonių, kad Prancūzija turi ilgiausia kanalų tinklą visoje Europoje - net 8000 km. Iš Alpių į Viduržemio jūrą teka vandeningiausia Prancūzijos upė - Rona. Šiaurės rytuose šalies siena teka Reinas, šiaurėje yra Mozelio, Maso, Šeldės aukštupiai. Dauguma upių prasideda Centriniame masyve. Alpių ir Pirėnų upės teka giliais slėniais, vandeningiausios vasarą. Upėms kurios teka per lygumas būdinga lietaus vandens mityba, o kurios išteka iš Alpių - sniego ir ledynų tirpsmo.
Didelių ežerų šalyje nėra. Didžiausi ežerai telkšo Alpėse, tarp jų ir didžiausiu laikomas Ženevos ežeras, tačiau didžioji jo dalis priklauso Šveicarijai. Nedideli ežerai telkšo Alpėse, Centriniame masyve. Lygumose natūralių ežerų beveik nėra. Tuo tarpu Atlanto vandenyno pakrantėse, Garonos žemumoje, Ronos deltoje gausu druskingų ežerų ir maršų.
Klimatas:
Didžioji Prancūzijos dalis yra vidutinių platumų klimato zonoje. Pietrytinėje šalies dalyje vyrauja subtropinis Viduržemio jūros klimatas. Nors ten lietinga žiema ir sausa vasara, didžiosios Prancūzijos dalies klimatas priklauso nuo vietos ir reljefo, taip pat didelę įtaką daro Šiaurės Atlanto srovė. Apskritai beveik visoje Prancūzijoje klimatas yra švelnus. Vidutinė metinė temperatūra yra tarp 10 °C (šalies šiaurėje, Lotaringijoje, Žuroje, Alpėse ir žemiau) ir 16 °C (Viduržemio jūros pakrantėje, Korsikoje).
Klimato skirtumus galima pamatyti skirtingose šalies dalyse:
Šiaurės vakaruose, ypač Normandijoje ir Bretanėje, vyrauja jūrinis klimatas. Žiemos yra švelnios ir dažnai be sniego. Vasaros yra gana vėsios ir drėgnos.
Šiaurės rytuose vyrauja daugiau žemyninės oro srovės. Ypač Lotaringijoje ir Vogėzų kalnuose, žiemos gali būti šaltos. Reino ir Mozelio upių slėniuose klimatas yra tinkamas vyno gamybai.
Prancūzijos centre kritulių kiekis yra nedidelis. Vasaros ir žiemos temperatūrų skirtumas nėra toks didelis, kaip Rytų Europoje. Ganėtinai vėsesnė temperatūra yra Centriniame masyve.
Pietvakariuose klimatą lemią Atlanto vandenynas, kuris yra drėgnas, bet ganėtinai šiltas ir saulėtas. Vasaros yra ganėtinai sausos. Žiema ir rudenį iškrenta daugiau kritulių.
Pietryčiuose vyrauja Viduržemio jūros klimatas. Žiemos būna lietingos, taip pat šiame regione vyrauja kitokia augmenija. Vasara gali užklupti sausra.
Gyvoji gamta:
Miškai dengia 27 % šalies teritorijos. Dauguma jų auga kalnuose. Šiaurėje ir vakaruose būdingi plačialapių miškai, kuriuose auga kaštonai, ąžuolai, beržai, liepos, bukai, aukščiau kalnuose auga ir spygliuočiai. Pietiniuose regionuose auga palmės, pinijos, citrusiniai krūmai. Laukinės gyvūnijos išlikę nedaug, tik Alpėse dar sutinkamos lapės, elniai, stirnos, miškuose yra šernų. Gausu paukščių, Prancūzijos pakrančių maršose susirenka gausūs būriai praskrendančių paukščių.
Europinėje Prancūzijoje yra įsteigti 6 nacionaliniai parkai, dar 3 yra jos užjūrio valdose (Prancūzijos Gvianoje, Reunjone ir Gvadelupoje). Taip pat įvairiuose šalies regionuose įsteigti regioniniai parkai.
Ekonomika
Prancūzijos ekonomika vertinama kaip ketvirta pagal dydį pasaulyje, po JAV, Japonijos ir Vokietijos. Pasaulio prekybos organizacijos duomenimis, Prancūzija pagal eksporto apimtis 2003 metais užėmė penktą vietą.
Valstybinis minimalus darbo užmokestis SMIC (pranc. Salaire minimum interprofessionnel de croissance), užtikrina darbuotojams 8,71 € valandinį užmokestį. Pagrindinių pramonės šakų, ypač energetikos pramonė, iki šiol yra kontroliuojama valstybės. Prancūzija yra svarbi branduolinės energijos gamintoja. Šalyje apie 80 % elektros energijos yra pagaminama atominėse elektrinėse. Taip Prancūzija, šalia Lietuvos, 2005 m. pradžioje pagamino didžiausią procentą branduolinės energijos pasaulyje.
Bendrasis vidaus produktas (BVP) augo nuo 1995 metų iki 2005 m. kasmet vidutiniškai 2,1%, o 2005 m. pasiekė 1689,4 mlrd. Palyginant su Europos Sąjungos BVP, pagal perkamosios galios paritetą, Prancūzija pasiekė 111,4 indeksą (ES-25: 100) (2003).
"Dirbančiųjų struktūra" palyginti su anksčiau labai pakito. 2003 m. tik daugiau kaip 4% dirbančiųjų dirbo žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuose, pramonės sektoriuje dirbo 24%, o paslaugų sektoriuje 72% visų dirbančiųjų.
Vyno gamyba yra viena svarbiausiu Prancūzijos pramonės šakų po automobilių, lėktuvų, farmacinių produktų ir elektronikos gaminių gamybos.
Turizmas:
Turizmas yra taip pat labai svarbi pramonės šaka. Šalį 2007 m. aplankė 81,9 milijonų užsienio turistų Prancūzija, yra labiausiai turistų lankoma pasaulio šalis, po jos eina Ispanija (58,5 milijonų 2006 m.) ir Jungtinės Amerikos Valstijos (51,1 milijonų 2006 m.). Turistus šalis traukia savo miestais (ypač turistų lankomas yra Paryžius), paplūdimiais, pajūrios kurortais, slidinėjimo kurortais ir kaimo regionais, kuriuose žmonės grožisi jų griožiu ir ramybe. Į Aukštutinių Pirėnų departamento miestą Lurdą taip pat atvyksta religiniai piligrimai, kurių čia per metus apsilanko apie kelis milijonus. Labiausiai turistų lankomos vietos (pagal 2003 reitingą lankytojų per metus) yra: Eifelio bokštas (6,2 mln), Luvras (5,7 mln), Versalio rūmai (2,8 mln), Orsė muziejus (2,1 mln), Paryžiaus Triumfo arka (1,2 mln), Žoržo Pompidu centras (1,2 mln), Sen Mišelio kalnas (1 mln), Šamboro pilis (711,000).
Gyventojai
Pagal gyventojų skaičių Prancūzija užima trečiąją vietą Europoje po Rusijos bei Vokietijos ir devynioliktą vietą pasaulyje. Priešingai nei daugelyje Europos valstybių, 2009 m. duomenimis, gimstamumas Prancūzijoje yra smarkiai didesnis nei mirtingumas, todėl gyventojų skaičius didėja ne tik dėl imigracijos, bet ir dėl natūralaus prieaugio. Pasak 2009 m. apskaičiavimų, vidutinė gyvenimo trukmė šalyje yra 80,98 ir pagal šį rodiklį valstybė užima aštuntą vietą pasaulyje. 14 metų ir jaunesni žmonės sudaro 18,6 % Prancūzijos populiacijos, o vyresni nei 65 m. - 16,4 %.
Nuo priešistorinių laikų Prancūzija buvo prekybos, migracijų bei įsiveržimų kryžkelėje. Keturios pagrindinės Europos etninės grupės – prokeltai, keltai (galai bei bretonai), lotynai ir germanai (frankai, burgundai, vikingai, vestgotai) maišėsi tarpusavyje. Be to nuo XIX a. plūstelėjo nauja migrantų banga, daugiausia tai buvo italai, ispanai, belgai, portugalai, lenkai, armėnai, taip pat žydai iš Rytų Europos.
Po antrojo pasaulinio karo prasidėjo gana didelė imigracija iš trečiojo pasaulio šalių, ypač daug žmonių atvyko iš buvusių Prancūzijos kolonijų. Pažymėtina ir tai, jog imigrantai iš kitų Europos valstybių daug greičiau integruojasi į valstybės ekonominį, kultūrinį bei socialinį gyvenimą, nei trečiojo pasaulio atvykėliai. 2004 m. iš viso į Prancūziją imigravo 140 033 žmonės. Iš jų 90 250 buvo iš Afrikos ir 13 710 - iš Europos. Migracijų bangos Prancūziją padarė viena iš etniškai įvairiausių šalių Europoje. Valstybėje gyvena maždaug 6 milijonai šiaurės Afrikiečių ir 2,5 milijono juodaodžių. Taip pat yra apskaičiuota, kad Prancūzijoje gyvena maždaug 4,9 milijono užsienyje gimusių emigrantų, iš kurių 2 milijonai turi Prancūzijos pilietybę.
Kalbos:
Nuo 1992 m. vienintelė oficiali kalba šalyje yra prancūzų. Neskaitant nykštukinių šalių, Prancūzija yra vienintelė vakarų Europos šalis, turinti tik vieną oficialiai pripažintą kalbą. Nepaisant to, valstybėje yra vartojamos 77 regioninės kalbos. Dar neseniai valdžia skatino šių kalbų nenaudoti, bet dabar jos yra netgi mokomos kai kuriose mokyklose. Pasak 1999 m. apklausos, prancūzų kalba yra gimtoji 86% šalies suaugusiųjų. Tarp nepilnamečių procentas yra didesnis, nes daugelis imigrantų savo vaikus moko būtent prancūzų, o ne savo gimtosios kalbos.
Pasak 2005 m. apklausos, 36 % Prancūzijos gyventojų gali susikalbėti angliškai, 13 % - ispaniškai ir 8 % - vokiškai. Į šiuos duomenis neįtraukti gyventojai, kuriems šios kalbos yra gimtosios. Populiariausios imigrantų kalbos yra armėnų, portugalų, italų ir ispanų.
Religija:
Pasak 2007 m. apklausos, 51 % Prancūzijos gyventojų yra katalikai, 31 % - agnostikai arba ateistai, 10 % - kitų religijų atstovai, 4 % - musulmonai, 3 % - protestantai, 1 % - budistai, 1 % - judėjai. Anot 2005 m. apklausos, 34 % Prancūzijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 27 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 33 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Pagal šiuos duomenis, Prancūzija yra viena iš mažiau religingų Europos Sąjungos valstybių ir turi patį didžiausią netikinčių jokiais dievais, dvasiomis ir dvasinėmis energijomis žmonių procentą. Pasak kito tyrimo, atlikto 2006 m., 32 % šalies gyventojų save laiko ateistais ir dar 32 % teigia, kad jie yra „skeptiškai žiūri į Dievo egzistenciją, bet nėra ateistai“.
Miestai:
Didžiausias šalies miestas yra Paryžius, kurio aglomeracijoje gyvena apie 12 mln. žmonių (Il de Fransas). Kitas stambias aglomeracijas, turinčias daugiau nei 1 mln. gyventojų, sudaro Marselis, Lilis ir Lionas. Dešimt didžiausių Prancūzijos miestų (dešinėje pusėje aglomeracijos) pagal gyventojų skaičių 2006 m.:
Vieta / Pavadinimas / Miestas (gyv.) / Aglomeracija (gyv.)
1. / Paryžius / 2 181 371 / 10 142 977
2. / Marselis / 839 043 / 1 418 481
3. / Lionas / 472 305 / 1 417 463
4. / Tulūza / 437 715 / 850 873
5. / Nica / 347 060 / 940 017
6. / Nantas / 282 853 / 568 743
7. / Strasbūras / 272 975 / 638 370
8. / Monpeljė / 251 634
9. / Bordo / 232 260 / 803 117
10. / Lilis / 226 014 / 1 016 205
Kultūra
Prancūzijos kultūra yra viena įtakingiausių Europos kultūrų, kurios vaidmuo sustiprėjo viduramžiais ir ypač XVII amžiuje. XVII amžiuje madas ir taisykles Europai diktavo Paryžius, kuris išlaiko mados ir meno sostinės reputaciją iki šių dienų. Tuo metu susisiekimo, aristokratų ir paprasčiausiai išsilavinusių žmonių bendravimo kalba tapo prancūzų. Intelektualinis Prancūzijos gyvenimas klesti jau nuo XVIII a. enciklopedistų laikų. XIX ir XX a. sandūroje Prancūzijoje atsirado meno judėjimas - impresionizmas.
Prancūzijoje gimė ir kūrė tokie žymus žmonės kaip:
rašytojai Aleksandras Diuma, Viktoras Hugo, Žiulis Vernas, Moljeras, Denisas Didro, Marselis Prustas, Šarlis Pero
filosofai Rene Dekartas, Volteras, Blezas Paskalis, Anri Bergsonas, Jean-François Lyotard, Šarlis Monteskjė
mokslininkai Luji Pasteras, Pjeras Ferma, Žanas Fransua Šampoljonas
keliautojai Žakas Kartje, Adolfas Žoanas, Louis Antoine de Bougainville
menininkai Edgaras Dega, Gustavas Dorė
architektai Gustavas Eifelis, Filiberas Delormas, Le Corbusier
dailininkai Anri Tuluz de Lotrekas, Eduardas Manė, Claude Monet, Paul Cézanne
kompozitoriai Šarlis Kamilis Sen Sansas, Šarlis Guno, Žoržas Bizė
Literatūra:
Viduramžiais, atskiruose Prancūzijos regionuose autoriai rašė savo stiliu ir gramatika.
Svarbus XVI amžiaus rašytojas buvo François Rabelais kuris įtakojo prancūzų žodyną ir metaforas. XVII amžiuje pjeses rašė Pierre Corneille, Jean Racine, Moljeras. Filosofines ir moralines knygas rašė Blezas Paskalis, Renė Dekartas, kurios paveikė aristokratiją.
Prancūzų literatūra ir poezija klestėjo XVIII ir XIX amžiais. XVIII amžiaus garsiausi autoritiai buvo Volteras, Denisas Didro ir Žanas Žakas Ruso. Šarlis Pero buvo vaikų istorijų rašytojas. Žymiausi jo darbai: "Batuotas katinas", "Pelenė", "Miegančioji gražuolė". Garsiausi XIX amžiaus, gerai žinomi autoriai ir jų kūriniai Prancūzijoje ir už jos ribų, buvo Viktoras Hugo (Paryžiaus katedra), Aleksandras Diuma (Trys muškietininkai ir Grafas Montekristas) ir Žiulis Vernas (20 000 mylių po vandeniu).
Muzika:
Prancūzija ilgai buvo laikoma Europos meno ir muzikos centru. Šalis turi įvairią vietinę liaudies muziką, taip pat stilius, kuriuos sukūrė imigrantai iš Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos. Klasikinės muzikos srityje, Prancūzijoje kūrė daug žymių kompozitorių. Šiuolaikinė populiarioji muzika yra prancūzų hip hopas, elektroninė muzika ir popmuzika. Vienas žinomiausių prancūzų elektroninės muzikos atlikėjų yra Žanas Mišelis Žaras, kurio muzika pasiekė plačią prancūzų auditoriją. Prancūzų elektroninės muzikos grupės Air, Daft Punk, Laurent Garnier, David Guetta ir Justice sulaukė sėkmės tiek lokaliu, tiek tarptautiniu mastu.
Ryšiai
Prancūzijos ryšiai ir komunikacijos:
Telefonija:
Laidinių telefonų naudotojų: 35 533 000 (2007)
Vieta pasaulyje: 9 (2007)
Mobiliųjų telefonų naudotojų: 56 719 000 (2007)
Vieta pasaulyje: 15 (2007)
Radijas:
Radijo stotys: AM 41, FM about 3 500, shortwave 2 (1998)
Televizija:
Televizijos stočių: 584 (ir 9 676 retransliuotojai)
Internetas:
Interneto kodas: Europos dalyje .fr, Prancūzų Gvianoje .gf, Gvadelupoje .gp, Martinikoje .mq, Reunjone .re
Interneto šeimininkų: 14 256 000 (2008)
Interneto naudotojų: 31 295 000 (2007)
Karinės pajėgos
Prancūzijos ginkluotosios pajėgos (toliau - PGP) - Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų visuma, apimanti kariuomenę, laivyną, oro pajėgas ir žandarmeriją. PGP vadovauja šalies prezidentas, kuris vienintelis gali inicijuoti sprendimą dėl branduolinio smūgio. PGP remiasi profesionaliąja karo tarnyba ir susideda iš daugiau nei 250.000 kareivių, karininkų, 100.000 teisėsaugos žandarmerijos tarnautojų ir 419.000 rezervo pajėgų. Todėl PGP yra gausiausios Europos Sąjungoje ir 12 vietoje pasaulyje, pagal karių skaičių. Pagrindiniai PGP tikslai yra Prancūzijos teritorijos gynyba, prancūzų interesų užsienyje gynimas ir pasaulinio stabilumo užtikrinimas.
Ištekliai:
Gynybai Prancūzija skiria 2,6 proc. nuo BVP (daugiausiai Europoje ir trečioj vietoj pasaulyje pagal karines išlaidas). Prancūzija turi apie 500 branduolinių galvučių (3 vieta pasaulyje, po JAV ir Rusijos).
Sudėtis:
PGP struktūra:
Armija (Armée de Terre)
Laivynas (Marine Nationale)
Oro pajėgos (Armée de l'Air)
Žandarmerija (Gendarmerie Nationale).
Tarptautinė politika:
Prancūzijos karinė doktrina yra grindžiama nacionalinio suvereniteto, branduolinio atgrasymo ir karinio savarankiškumo principais. Nors Prancūzija yra NATO alianso narė nuo pat jo įkūrimo, bet nuo 1958 m. PGP nebuvo integruotos į NATO struktūras, tačiau 2009 m. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy paskelbė apie grįžimą į pilnateises NATO nares išlaikant tik branduolinių pajėgų nepriklausomumą.
Transportas
Prancūzija turi didžiausią geležinkelio tinklą Vakarų Europoje, jo ilgis 31840 km. Tinklo operatorius valstybinė geležinkelių kompaniją SNCF, bei eilė greitaeigių traukinių operatorių TGV, Eurostar, Thalys pasiekiančių 320 km/h. greitį komerciniuose pervežimuose. Eurostar traukiniai per eurotunelį sujungia Prancūziją su Anglija. Geležinkelio jungtys yra su visomis kaimyninėmis šalimis išskyrus Andorą. Plačiai išvystytas priemiestinių traukinių tinklas.
Kelių tinklo ilgis 893300 km. Prancūzijoje nėra metinio ar kelių naudojimo mokesčio, tačiau daugelio kelių atkarpos yra mokamos išskyrus aplink didelius miestus ir dalį šiaurinės Prancūzijos. Privačios kompanijos valdo 12000 km. kelių tinklą. Automagistralinių kelių tinklo ilgis 30500 km., didžioji jų dalis veda link Paryžiaus ir iš jo.
Prancūzijoje yra apie 478 oro uostai, įskaitant gruntinius nusileidimo takus. Šarlio de Golio vardu pavadintas oro uostas netoli Paryžiaus yra didžiausias šalyje. Nacionalinė oro linijų bendrovė yra Air France, taip pat yra daugelis privačių kompanijų. Egzistuoja dešimt didžiųjų jūros uostų, iš kurių didžiausias Prancūzijoje ir visame Viduržemio jūros regione - Marselis. Vidaus vandenų kelių ilgis 14632 km.
Šventės
Prancūzijos šventės:
Data / Šventės pavadinimas
Sausio 1 / Naujieji metai
Pirmadienis po velykų / Velykų pirmadienis
Gegužės 1 / Darbo diena
Gegužės 8 / Pergalės diena
Liepos 14 / Prancūzijos Nacionalinė šventė
39 dienos po Velykų / Šeštinės
49 dienų po Velykų / Sekminės
50 dienų po Velykų / Sekminių pirmadienis
Rugpjūčio 15 / Žolinė
Lapkričio 1 / Visų šventųjų diena
Lapkričio 11 / Paliaubų diena
Gruodžio 25 / Pirmoji Kalėdų diena
Sportas
Geriausiai žinomas sporto renginys vykstantis Prancūzijoje yra daugiadienės dviračių lenktynės "Tour de France". Lenktynės vyksta liepos mėnesį per kurias susirenka geriausi dviratininkai iš viso pasaulio. Rungtynės tradiciškai baigiasi Paryžiuje.
Viena populiariausių sporto šakų Prancūzijoje yra futbolas. Prancūzijos vyrų futbolo rinktinė laimėjo 1998 metais vykusi Pasaulio futbolo čempioną. Taip pat du kartus laimėjo, 1984-ųjų ir 2000-ųjų, Europos futbolo čempionatus.
Panašiai kaip ir futbolas šalyje yra populiarus regbis. Ši sporto šaka yra ypač populiari šalies pietiniuose ir pietvakariniuose regionuose. Nacionalinė Prancūzijos regbio rinktinė yra viena iš geriausių komandų pasaulyje ir iki šiol per kiekvieną Pasaulio regbio čempionatą patekdavo bent į ketvirtfinalį.
2007 m. Prancūzijoje pirmą kartą vyko Pasaulio regbio čempionatas. Prancūzijos regbio rinktinė iškovojo ketvirtąją vietą.
Labai populiarus sportas, pastaraisiais metais, tapo tenisas. 1997 m. ir 2003 m. Prancūzijos tenisininkės laimėjo Fed Cup. Be to 2000 m. Mary Pierce laimėjo Prancūzijos atvirąjį teniso čempionatą.
Prancūzijoje taip pat vyksta seniausios pasaulio automobilių 24 valandų Le Mano lenktynės.
1900-ųjų ir 1924-ųjų metų Vasaros olimpinės žaidynės vyko Paryžiuje. Žiemos olimpinės žaidynės Prancūzijoje vyko tris kartus: 1924 Šamoni, 1968 Grenoblyje, 1992 Albervilyje.
Kitos populiarios sporto šakos yra: lengvoji atletika, Formulė 1 ir petankė.
Kita informacija:Valstybinė kalba: prancūzų
Sostinė: Paryžius
Didžiausias miestas: Paryžius
Valstybės vadovai: Nicolas Sarkozy, François Fillon
Plotas:
- Iš viso: 551 695 km²
- % vandens: 0,26 %
Gyventojų:
- 2006 liepa (progn.): 62 752 136
- Tankis: 97,53 žm./km²
BVP: 2006 (progn.)
- Iš viso: 1 871,00 mlrd. $
- BVP gyventojui: 30 100 $
Valiuta: Euras (€)
Laiko juosta: UTC +1
- Vasaros laikas: UTC +2
Nepriklausomybė: Verdeno sutartis
- Įkurta: 843
Valstybinis himnas: Prancūzijos himnas
Interneto kodas: .fr
Šalies tel. kodas: +33