Kinijos Liaudies Respublika (Kinija) – valstybė rytų Azijoje, didžiausia valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių ir ketvirta pagal dydį. Ribojasi su Afganistanu, Butanu, Mianmaru, Indija, Kazachstanu, Kirgizstanu, Laosu, Mongolija, Nepalu, Šiaurės Korėja, Pakistanu, Rusija, Tadžikistanu ir Vietnamu.
KLR turi nuolatinę vietą JTO Saugumo Taryboje, taip pat yra APEC, East Asia Summit ir Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos narė. Kinija taip pat yra branduolinė valstybė, turinti didžiausią kariuomenę pasaulyje ir yra ketvirta pagal ginklavimuisi skirtas lėšas.
Istorija
Kinijos istorija ypatinga tuo, kad yra gausu ir įvairių rašytinių šaltinių, kurie, kartu su archeologiniais duomenimis, leidžia rekonstruoti politinį Kinijos gyvenimą ir socialius procesus pradedant gilia senove. Kanonizuoti senovės kinų religinio-filosofinio ir istorinio turinio tekstai, ypač tie, kuriuose perteikiamas Konfucijaus mokymas, savo ruožtu veikė tolimesnį kinų civilizacijos vystymąsi, kinų pasaulėžiūrą.
Kinų civilizacijai nuo Konfucijaus laikų būdingas aukštas socialinis – politinis kiekvieno žmogaus aktyvumas, nukreiptas laimės ir gerovės siekimui žemiškajame gyvenime, o likimas priklausė ne nuo dieviškosios lemties, o nuo asmeninių pastangų. Dėl to Kinijos istorijoje gausu masinių judėjimų ir nuo seno būdingas aukštas socialinis mobilumas.
Kinijos civilizacija yra viena seniausių pasaulyje. Politiškai Kinija per keletą tūkstantmečių keletą kartų perėjo per besikartojančius politinės vienybės ir susiskaidymo ciklus. Kinijos teritoriją reguliariai užkariaudavo ateiviai iš išorės, tačiau daugelis jų anksčiau ar vėliau buvo asimiliuojami į kinų etnosą.
Po Antrojo pasaulinio karo Kinijoje kilo pilietinis karas, kuriame kovojo Kinijos komunistų partija ir Guomindanas. Pilietinis karas baigėsi 1949 m., kai komunistai perėmė visos žemyninės Kinijos ir Hainanio salos kontrolę, o Guomindanas įsitvirtino Taivane. 1949 m. spalio 1 d. Mao Dzedunas Pekine, Tiananmenio aikštėje, paskelbė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą.
Pirmajam Kinijos Liaudies Respublikos istorijos periodui būdingas Mao Dzeduno totalitarinis valdymas, pasižymėjęs tokiomis kontroversijomis kaip inteligentijos ir kultūros persekiojimas (Šimto gėlių kampanija, Kultūrinė revoliucija), didelėmis ekonominėmis klaidomis (pasak kai kurių šaltinių dėl Didžiojo Šuolio programos sukelto bado mirė 20-30 milijonų žmonių).
Po Mao mirties į valdžią atėjo Deng Siaopinas, laikytas reformatorių lyderiu. Jis pradėjo šalies ekonomikos pertvarkas, planinę ekonomiką pamažu pakeitusias mišria. Šių reformų ekonominę naudą jaučia daugiausia vidutinė kinų miestiečių klasė, o valstiečių gyvenimo sąlygos išlieka sunkios.
Politinė sistema
Nuo Kinijos Liaudies Respublikos paskelbimo 1949 m. valdančioji partija yra Kinijos komunistų partija. Kinijoje egzistuoja dar aštuonios partijos, esančios pavaldžios valdančiajai.
Administracinis suskirstymas
Kinijos Liaudies Respublika suskirstyta į provincijas, autonominius regionus, specialiuosius administracinius regionus ir išskirtuosius miestus.
Provincijos (省):
Ānhuī (安徽) (Anhui)
Fújiàn (福建) (Fudzianas)
Gānsù (甘肃) (Gansu)
Guǎngdōng (广东) (Guangdongas)
Guìzhōu (贵州) (Guidžou)
Hǎinán (海南)(Hainanas)
Héběi (河北) (Hebei)
Hēilóngjiāng (黑龙江) (Heilongdziangas)
Hénán (河南) (Henanas)
Húběi (湖北) (Hubei)
Húnán (湖南) (Hunan)
Jiāngsū (江苏) (Dziangsu)
Jiāngxī (江西) (Dziangsi)
Jílín (吉林)(Dzilinas)
Liáoníng (辽宁) (Liaoningas)
Qīnghǎi (青海) (Činghai)
Shǎnxī (dažnai – Shaanxi) (陕西) (Šensi)
Shāndōng (山东) (Šandongas)
Shānxī (山西) (Šansi)
Sìchuān (四川) (Sičuanas)
Yúnnán (云南) (Junnanas)
Zhèjiāng (浙江) (Džedziangas)
Taivanas (台湾) (de facto nepriklauso Liaudies Respublikai, tačiau de jure yra jos provincija)
Autonominiai regionai (自治区):
Guǎngxī (广西壮族自治区) (Guangsi džuangų autonominis regionas)
Vidinė Mongolija (Nèi Měnggǔ) (内蒙古自治区) (Vidinės Mongolijos autonominis regionas)
Níngxià (宁夏回族自治区) (Ningsia hui autonominis regionas)
Xīnjiāng (新疆维吾尔自治区) (Sindziango uigūrų autonominis regionas)
Tibetas (Xīzàng) (西藏自治区) (Sidzangas)
Išskirtieji miestai (直辖市):
Pekinas (Běijīng) (北京市)
Chóngqìng (重庆市) (Čongčingas)
Šanchajus (Shànghǎi) (上海市)
Tiānjīn (天津市) (Tiandzinas)
Specialieji administraciniai regionai (特别行政区):
Honkongas (Siangangas) (Xiānggǎng) (香港特别行政区)
Makao (Aomenas) (Àomén) (澳门特别行政区)
Geografija
Atskirų KLR regionų geografinės ir klimatinės charakteristikos labai skiriasi. Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų pakrančių aliūvinės lygumos gausiai apgyvendintos, o Vidinės Mongolijos kraštovaizdyje dominuoja stepės. Pietų Kinijoje daug kalnų. Centro rytuose išsidėsčiusios dviejų didžiausių Kinijos upių – Huanghe ir Jangdzės – deltos. Kitos didelės upės – Sidziangas, Mekongas, Brahmaputra ir Amūras. Vakaruose iškilę dideli kalnų masyvai, visų pirma Himalajai, taip pat aukštos plokštikalnės, dykumos (Gobio dykuma). Nuo kaimyninių valstybių Kiniją skiria įvairios gamtinės kliūtys: rytuose ir pietryčiuose jūros (Geltonoji jūra, Rytų Kinijos jūra ir Pietų Kinijos jūra), pietuose, pietvakariuose, vakaruose ir šiaurės vakaruose - aukšti kalnų masyvai, šiaurėje - stepės ir dykumos, o šiaurės rytuose - upės (Amūras ir Usūris).
Viena pagrindinių ekologinių problemų yra dykumų plėtimasis. Smėlio audros kiekvieną pavasarį siaubia šiaurės Kiniją, paskui pereina į Taivaną, Korėją, Japoniją.
Ekonomika
Nors Kinija oficialiai skelbia kurianti socialistinę rinkos ekonomiką, tačiau faktiškai ekonomika remiasi rinka, o per pastaruosius tris dešimtmečius didžioji dalis valstybinių įmonių buvo privatizuotos.
Nuo 1978 m. Kinijos ekonomika iš komandinės (sovietinio modelio), pradėta perorientuoti į rinkos ekonomiką. Nepaisant to, kad Kiniją oficialiai valdo komunistinis režimas, vis didesnę įtaką ekonomikai daro nevyriausybinės organizacijos, bei atskiri šalies piliečiai. Valdžia persiorientavo į sistemą, kurioje vyrauja privatūs namų ūkiai, žemės sklypai, fabrikai, vietoje anksčiau buvusios kolektyvizacijos, suteikė daugiau galių vietiniams valdininkams ir įmonių vadovams pramonėje, sudarė tinkamas sąlygas plėtoti smulkųjį ir vidutinįjį verslą, padarė šalies ekonomiką atvirą prekybai bei užsienio investicijoms. To rezultatas buvo tas, kad Kinijos ekonomika nuo 1978 m. iki 2005 m. išaugo keturis kartus. Skaičiuojant pagal realųjį BVP, Kinija yra antra pagal dydį ekonomika pasaulyje po JAV, nepaisant to, BVP, tenkantis vienam gyventojui, šiuo metu dar yra palyginti mažas (€4480).
Žemės ūkis ir pramonė geriausiai išplėtoti teritorijose, esančiose arčiausiai Honkongo bei tarp Taivano ir Šanchajaus, kuriose sutelkta daugiausiai užsienio investicijų. Kinijos ekonomika yra tarpinio tipo – tarp socialistinės ir rinkos ekonomikos, todėl susiduria su daugeliu problemų: nuo biurokratijos, kurią sukelia socializmas, iki nedarbo, kurio priežastis – rinkos ekonomika. Vyriausybė turi kovoti su nedarbu, kurį sukelia valstybinės bendrovės, atleidinėdamos milijonus darbininkų; sumažinti korupcijos ir kitokių ekonominių nusikaltimų lygį, ir išlaikyti didžiules valstybines įmones, remiamas subsidijomis.
Nuo 1990 stiprėja ne pelno siekiančių organizacijų veikla – jų skaičius 1980 m. buvo 0, 1999 m. – 6000, 2005 m. – 150000 (pagal Kinijos Liaudies Respublikos socialinių reikalų ministeriją). Jų pagrindinė veikla koncentruojasi į skurdo mažinimą (smulkių ūkių mikrofinansavimas), taip pat pradinio švietimo bei gydymo įstaigų kūrimą – taip siekiant sukurti efektyviau veikiančią socialinę-ekonominę sistemą, galinčią išsilaikyti ir nešti papildomą naudą. Nepaisant to, kad finansavimas teikiamas (2004 m. – apie 60 000 000 JAV dolerių iš tarptautinių organizacijų), dėl kvalifikacijos trūkumo stinga efektyvumo panaudojant gautas lėšas. Problemas kelia ir itin greitas Kinijos augimas, bei spartūs ekonominiai pokyčiai.
Gyventojai
2006 m. liepą Kinijoje buvo 1 313 973 713 žmonių, kas sudaro apie 20 % visų pasaulio gyventojų. Apie 20,8 % (145 461 833 vyrai, 128 445 739 moterys) yra jaunesni nei 14 metų, 71,4 % (482 439 115 vyrų, 455 960 489 moterys) yra nuo 15 iki 64 metų, 7,7 % (48 562 635 vyrai, 53 103 902 moterys) yra vyresni nei 65 metai. Gyventojų augimas 2006-taisiais siekia 0.59 %.
Siekiant pristabdyti gyventojų skaičiaus augimą, 8-ajame dešimtmetyje Kinijoje pradėta įgyvendinti šeimos planavimo politika, leidžianti turėti tik vieną vaiką miesto, ir du vaikus provincijų šeimoms, taikant baudas didesniam vaikų skaičiui. Taip pat konstitucija leidžia tuoktis ne anksčiau nei 22 ir 20 metų atitinkamai sulaukusiems vyrams bei moterims. Pasak ekspertų, tokia strategija nelabai veiksminga, nes turtingos šeimos linkusios turėti daugiau vaikų bei mokėti baudas, tuo tarpu provincijų šeimos linkę tuoktis anksčiau, dėl prioriteto sūnums linkę nuslėpti dukrų gimimus, daugėja moteriškos lyties kūdikių abortų ir žmogžudysčių atvejų.
KLR oficialiai pripažįstamos 56 etninės grupės. Haniai (han) sudaro apie 91,9 % visų gyventojų. Didžiausios etninės mažumos – džuangai (zhuang, 16 mln.), mandžiūrai (10 mln.), hujai (hui, 9 mln.), miao (8 mln.), uigūrai (7 mln.), i (yi, 7 mln.), tudzia (tujia 5,75 mln.), mongolai (5 mln.), tibetiečiai (5 mln.), bujai (buyi, 3 mln.), korėjiečiai (2 mln.).
Kultūra
Kinijos kultūros pasiekimai:
Kinų raštas – specifiniai hieroglifai.
Irigacinė žemdirbystė.
Gebėjimas lydyti metalus, bronzos naudojimas.
Šilkas, popierius, kompasas, parakas, seismografas, porcelianas.
Rašalas.
Presas.
Konfucijaus mokymas
Karinės pajėgos
Kinijos kariuomenė – didžiausia pasaulyje. Oficialiai ji vadinasi Liaudies išsilaisvinimo armija.
Sausumos pajėgos: 1 600 000 karių, 7 010 tankų (T-59I, T-59II, T-79, T-88B, T-88C, T-98).
Jūrų laivynas: 250 000 karių, 69 povandeniniai laivai, 21 eskadrinis minininkas, 42 fregatos, 368 patruliniai laivai.
Oro pajėgos: 420 000 karių, 1 900 karo lėktuvų (iš jų apie 300 Q-5, 500 J-6, 300 J-7, 204 J-8, 90 Su-27).
Branduolinis arsenalas: 20 tarpžemyninių balistinių raketų DF-5, iki 150 tarpregioninių balistinių raketų (iš jų 20 DF-4, 60-80 DF-3A, 50 DF-21, 12 iš povandeninių laivų paleidžiamų balistinių raketų (CSS-N-3), 50 artimojo nuotolio balistinių raketų (25 DF-15, 25 DF-11), 1 branduolines raketas leisti galintis atominis povandeninis laivas.
Transportas
Dviračių transportas:
Kinijoje yra apie 300 milijonų dviračių. Kai kuriuose miestuose yra padaryti specialūs dviračių takai. Dviračių taisyklos yra ant kiekvienos gatvės kampo. Dabar bandoma apriboti dviratininkų skaičių, nes dažnai susidaro didelės spūstys.
Automobiliai:
Automobilių Kinijos miestuose nėra daug, nes valdžia labai riboja jų skaičių. Kinijoje sparčiai auga modernūs greitkeliai. Kol kas jie beveik tušti, bet Kinijoje kasmet sparčiai auga automobilių kiekis.
Žmonės, gyvenantys prie upių, transportui naudoja valtis, kuriomis patys keliauja ar gabena įvairius daiktus. Taip pat Kinijoje žmonės kaip transportą naudoja motociklus, motorolerius ir elektriniais akumuliatoriais varomus paspirtukus.
Viešasis transportas:
Metro transportas Kinijoje yra labai pigus. Visuose didmiesčiuose yra nutiestas metro. Piko valandomis, metro yra nuolat perpildytas. Vos atsidarius metro traukinio durims, žmonės masiškai puola į vidų ir, grumdamiesi alkūnėmis veržiasi prie sėdimų vietų. Įlipantieji nelauks, kol kiti keleiviai išlips iš traukinio.
Miesto autobusai dažnai būna mažiau perpildyti negu metro. Priemiesčio autobusais kinai mėgsta vežti įvairias dėžes, gyvulius ir baldus, kuriuos įkrauti į autobusą padeda kiti keleiviai ir vairuotojas.
Rikša – tai triratė transporto priemonė, minama kojomis ir turinti “priekabą” keleiviams sėdėti. Rikšos naudojamos kaip taksi nuvažiuoti trumpus atstumus. Dabar jos daugiausia naudojamos turistams vežioti arba jie gali nusifotografuoti prie rikšų.
Kinijoje populiarus ir keliavimas laivais: jais vietiniai žmonės keliauja todėl, kad jie yra dar pigesni už kitą viešąjį transportą.
Iš miesto į miestą patogiausia keliauti traukiniais, nes Kinijoje yra platus geležinkelių tinklas. Traukiniai yra nuolat perpildyti. Ypatingai perpildyti jie būna per didžiąsias šventes ir kinų Naujuosius Metus, nes norėdami atšvęsti su šeima, kinai keliauja į savo gimtąsias vietas.
Eismo taisyklės:
Eismo taisyklių Kinijoje nėra. Pirmenybę turi tas, kuris yra didesnis ir turi garsesnį signalą, t. y. visų pirma - mašinos, po jų - motoroleriai, mopedai ir paspirtukai, vėliau dviračiai ir pėstieji. Tik raudona šviesoforo šviesa privers mašiną ar mopedą vairuojantį kiną sustoti ir praleisti žmogų per gatvę.
Įdomu: jeigu per perėją eina didelė žmonių minia, tuomet mašinos tiesiog lėtai, bet atkakliai braunasi per jų srautą. Mašinos, net nepristabdydamos, pėsčiuosius tiesiog aplenkia keliasdešimt centimetrų atstumu. Vairuotojai į užsieniečius kreipia ypatingą dėmesį, nes partrenkęs pėsčią užsienietį kinas automatiškai keliauja į kalėjimą.
Kinų - tibetiečių kalbos
Kinų-tibetiečių kalbos – kalbų šeima, kurią sudaro apie 250 Rytų Azijoje vartojamų kalbų. Pagal kalbančiųjų skaičių ši šeima nusileidžia tik indoeuropiečių kalboms. Daugelio šių kalbų savybė yra tonai.
Ypač gausios kinų - tibetiečių kalbų šeimos protėvynė veikiausiai buvusi Gobio dykumos stepėse, iš kur dar tolimoje senovėje prasidėjo kinų - tibetiečių kalbų ekspansija į įvairias puses. Tos ekspansijos procese kinų - tibetiečių kalbų šeima susiskaidė į tris šakas:
a) kinų
b) tibetiečių - mjanmų
c) Jenisejaus ostiakų
Klasifikacija:
Kinų kalba (jos tarmės dažnai laikomos atskiromis kalbomis) ir jai artima dunganų kalba
Tibetiečių-mjanmų kalbos (Tibetiečių - birmiečių kalbos):
Kamarupų (vartojamos Šiaurės Rytų Indijoje)
Kukių - činų - nagų kalbos
Aborių - mirių - daflų kalbos
Bodų, garų kalbos
Himalajų
Mahų - kirančių kalbos (įskaitant nevarų ir magarų kalbas)
tibetiečių - kinaūrų kalbos (įskaitant tibetiečių ir lepčių kalbas)
Kiangų (tangutų) kalba
Kačinų kalba
Lolų, mjanmų ir nasių kalba
Kajinų kalbos (karenų kalbos)
Bajų kalba
Kinų kalba, kuria dabar šneka apie milijardą žmonių, turi gana senus hieroglifinius rašto paminklus, siekiančius XIV a. pr. m. e. (Šango dinastijos laikai). Nors hieroglifinis raštas jungia visus kinus, tačiau kinų kalba susiskaidžiusi į daugelį tarmių, kurios sudaro dvi dideles grupes: šiaurės ir pietų. Skirtumas tarp šių grupių yra toks didelis, jog šiaurinės grupės atstovai nesusišneka su pietinės grupės atstovais (Pekino gyventojas nesupranta Nankino gyventojo kalbos). Nuo XIII a. Pekinui pasidarius Kinijos valstybės ir kultūros centru, jo apylinkių tarmės ėmė plačiau įsigalėti viešajame gyvenime ir eiti literatūrinės kalbos pagrindu.
Tibetiečių - mjanmų šakai priklauso tibetiečių kalba (rašto paminklai siekia VII a.), mjanmų kalba (rašto paminklai nuo XI a.) ir keliolika kitų mažų kalbų (akų, dalfų, magarų, nevarų ir kt).
Anksčiau prie kinų - tibetiečių kalbų šeimos buvo priskiriamos tajų-kadajų kalbos. Kinų - tibetiečių šeimai artimiausia tajų - kadajų kalbų šeimos tajų kalbų grupė. Šios grupės kalbomis šneka apie 50 mln. žmonių pietryčių Kinijoje, Tailande, Laose, Vietname ir Mianmare. Gausingiausia iš jų – tajų kalba, turinti rašto paminklų iš XIII a. Kai kurie mokslininkai prie tajų kalbų priskiria ir vietnamiečių kalbą, tačiau šios kalbos giminystės santykis dar nėra išaiškintas.
Jenisejaus ostiakų kalba ligi nesenų laikų buvo paplitusi prie Jenisejaus vidurupio, bet paskui ji susimaišė su paleoazinėmis ir vad. Altajaus kalbomis ir labai nutolo nuo kinų - tibetiečių kalbų šeimos.
Kita informacija:Valstybinė kalba: kinų
Sostinė: Pekinas
Didžiausias miestas: Šanchajus
Valstybės vadovai: Hu Dzintao, Wen Jiabao
Plotas:
- Iš viso: 9 596 960 km²
- % vandens: 2,8 %
Gyventojų:
- 2006 liepa (progn.): 1 313 973 713
- Tankis: 136,92 žm./km²
BVP: 2006 (progn.)
- Iš viso: 10 000,00 mlrd. $
- BVP gyventojui: 7 600 $
Valiuta: juanis (CNY)
Laiko juosta: UTC +8
- Vasaros laikas: netaikomas
Nepriklausomybė: Pilietinis karas
- Paskelbta: 1949 spalio 1
Valstybinis himnas: Kinijos Liaudies Respublikos himnas
Interneto kodas: .cn
Šalies tel. kodas: 86
rodiklis 
Temos pavadinimas: Kinija 
