Japonija (jap. 日本国 = Nippon koku arba Nihon koku, 日 (saulė) 本 (šaknys/kilmė), pažodžiui „saulės kilmė“) yra Rytų Azijos šalis, esanti salyne tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Į vakarus nuo šalies įsikūrusios Kinija, Korėja ir Rusija.
Japonijos archipelagą sudaro 6852 salos. Didžiausios salos, Honšiū, Hokaidas, Kiūšiū ir Šikoku, sudaro 97 % visos žemyninės Japonijos teritorijos. Daugumos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis turi ugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė, Fudzijamos kalnas, yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonija dešimta - joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Didysis Tokijas, kuriame yra ir pati de facto Japonijos sostinė, bei kelios ją supančios prefektūros, yra didžiausia metropolinė zona pasaulyje, turinti virš 30 mln. gyventojų.
Archeologiniais tyrinėjimais nustatyta, kad žmonės Japonijos salyne gyveno dar vėlyvajame paleolito laikotarpyje. Pirmąkart apie Japoniją trumpai užsimenama I a. Kinijos istorijos tekstuose.
Pagal 1947 m. išleistą šalies konstituciją, Japonija yra unitarinė konstitucinė monarchija, su imperatoriumi ir išrinktu Japonijos parlamentu Kokkai.
Japonija yra antra pagal nominalųjį BVP ir penkta pagal ginklavimosi biudžetą. Tai taip pat ketvirta didžiausia eksportuotoja ir šešta didžiausia importuotoja pasaulyje, pirmaujanti moderniomis technologijomis ir automobilių detalėmis. Yra JTO, OECD, G8, G4 ir APEC narė. JT ir PSO duomenimis, Japonijoje gyvenimo trukmė ilgiausia pasaulyje.
Pavadinimo etimologija
Lietuviškas pavadinimas „Japonija“ yra egzonimas ir japonų kalboje nevartojamas. Japoniškai šalis vadinama Nippon (にっぽん) ir Nihon (にほん), abiejuose variantuose naudojami tie patys hieroglifai - 日本. Japonijos vardas dažnai verčiamas kaip „Tekančios Saulės šalis“, yra kinų kilmės ir apibūdina Japonijos geografinę padėtį Azijos žemyno atžvilgiu. Žodis Nippon naudojamas oficialiausiais tikslais, įskaitant Japonijos valiutą, pašto ženklus, tuo tarpu Nihon naudojamas labiau kasdieninėje kalboje.
Prieš Japonijai užmezgant ryšius su Kinija, Japonija buvo žinoma kaip Va (Wa iš pradžių naudotas ženklas 倭, reiškiantis „neūžauga“, „nykštukas“. Vėliau buvo pakeistas į ženklą 和 – „taika“, „harmonija“) arba 'Jamato (Yamato, 大和 „Kalnų kelias“), Hi no moto („Saulės kilmė“) pavadinimais.
Istorija
Priešistorė (iki V a.):
Archeologiniai radiniai rodo, kad pirmieji žmonės čia apsigyveno maždaug prieš 30 000 metų.[reikalingas šaltinis] Manoma, kad tai buvo ainu ir malazijiečių – polineziečių protėviai, kurių dalis jūrų keliu persikėlė į Šiaurės Ameriką. Tai – vadinamieji Džiomono žmonės priklausę australoidinei rasei. Prasidėjus atšilimui, po paskutiniojo ledynmečio, (apie 12 000 metų pr. m. e.) susikūrė Džiomono kultūra. Tai buvo pusiau sėslūs medžiotojai-rinkėjai – pirmų žinomų keramikos dirbinių gamintojai.
Apie 300 m. pr. m. e. prasidėjo dar viena invazija į salyną, greičiausiai vykusi iš Korėjos ir susijusi su Kočiosono valstybės ekspansija. Naujieji atsikėlėliai Japonijoje vadinami Jajojaus žmonėmis ir atsinešė geležies apdirbimo bei žemdirbystės paslaptis – Jajojaus kultūrą. Maišantis vietiniams gyventojams su atsikėlėliais formavosi japonų tautybė.
Šiauriniame Kiūšiū, vėliau ir pietiniame Honšiū, išplito savitos geležies amžiaus kultūros, formavosi pirmosios valstybėlės. Iškelta hipotezė, kad 167 m. apie 30 nedidelių valstybių suvienijo magė-žynė Himiko. Honšiū saloje (Asukos regione) pradėjo dominuoti Jamato valstybė, kurioje labiausiai garbinama buvo saulės deivė Amaterasu, iš kurios imperatoriai kildino savo dinastiją. Pasak mitologijos, Jamato apie 660 m. pr. m. e. įkūrė legendinis imperatorius Džimmu Tenno. Pirmasis istoriškai įrodytas imperatorius yra Odžinas, valdęs apie 270-310 m. (kitais duomenimis - 270-300).
Senovė (V a. – 1185 m.):
Didysis Buda Tōdai-ji šventykloje, 752 m.Rašytinė Japonijos istorija prasidėjo V-VI a., kai salose ėmė plisti kinų raštas, budizmas ir kitos kinų kultūrinės tradicijos. Po 645 m. Taika reformos japonai pertvarkė valdžios struktūras pagal kinų pavyzdį.
Nuo VIII a., Naros laikotarpiu plačiai propaguotas budizmas. Tuo metu buvo parašyti senieji Japonijos metraščiai „Kodžiki“ (712), „Fudoki“ (713-740) ir „Nihonšioki“ („Nihongi“) (720).
794 m. sostinę perkėlus į Hejano miestą (dabartinį – Kiotą), kuri Japonijos sostine išbuvo daugiau nei tūkstantmetį, prasidėjo Heian laikotarpis. Tuo metu imperatoriai jau buvo beveik netekę centrinės valdžios, viską kontroliavo Fudživarų klanas. Šis laikotarpis dažnai vadinamas Japonijos aukso amžiumi, nes jo metu suklestėjo japonų menas, poezija ir literatūra.
Viduramžiai (1185-1603 m.):
Jau Heian laikotarpio antroje pusėje formavosi karių-samurajų sluoksnis, o žemės nuosavybė tapo vis mažiau priklausoma nuo centrinės valdžios – atsirado autarkiniai ūkiai šioen. Po penkerius metus trukusio Genpei karo tarp Minamoto (Gendži) ir Taira (Heike) klanų, laimėjo Joritomo Minamoto, kuris tapo pirmuoju Japonijos šiogūnu, 1185 m. Kamakuros mieste įkūręs karinę valdžią - Kamakuros šiogūnatą. 1274 ir 1281 m. atmušti du Yuan mongolų antpuoliai. Tai – legendos apie kamikadzę („dieviškojo vėjo“) gimimas.
Nuo 1330 m. Japonija buvo visai susiskaldžiusi. Vyko nuolatiniai karai tarp dominuojančių šiogūnų klanų dėl valdžios visoje Japonijos teritorijoje.
XVI a. salas pasiekė Anglijos, Portugalijos, Nyderlandų ir Ispanijos prekybininkai bei misionieriai, nuo ko prasidėjo intensyvus japoniškosios ir Vakarų kultūrų keitimasis.
Naujieji laikai (1603-1868 m.):
1600 metais šiogūnas Iejasu Tokugava paskutiniame ir sprendžiamajame mūšyje galutinai sumušė dalinius kunigaikščius daimio bei kitus šiogūnus ir, 1603 m. pasiskelbęs visos Japonijos šiogūnu, suvienijo šalį, perkeldamas sostinę į Edo (dabartinį Tokiją).
Labai greitai Tokugavų klano šiogūnai išvarė iš šalies visus katalikų misionierius, įtardami, kad šie darė didelę įtaką vietiniams didikams ir galėjo organizuoti feodalinius sukilimus. Šalyje galėjo likti tik olandų pirkliai, kurių judėjimo laisvė ir net prekybos apimtys buvo labai ribojamos. Jiems buvo leidžiama atplaukti tik į vieną Japonijos uostą - Nagasakį.
Vėliau, bijodami Kinijos invazijos, japonai dar labiau izoliavosi nuo išorinio pasaulio, šis izoliacijos periodas, apimantis Edo laikotarpį, truko du su puse amžiaus.
Meidži periodas (1868-1912 m.):
1853 m. Edo (Tokijo) įlankoje priešais būsimąją Jokohamą pasirodė JAV laivynas ir privertė Japoniją atsiverti pasauliui. 1867 m. atsistatydino paskutinysis Tokugavų šiogūnas Tokugava Jošinobu ir simbolinė valdžia buvo perleista jaunam imperatoriui Meidži. 1868 m. prasidėjo didžiuliai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai, kurių metu modernesnių vakarų pavyzdžiu gan greitai pritaikytos valdžios struktūros, teisinė sistema bei kariuomenė. 1875 m. sustiprėjusi imperija sėkmingai prijungė Riūkiū karalystę, nugalėjo Kiniją ir Rusiją (1904-1905), ir 1910 metais jau kontroliavo Taivaną, pusę Sachalino, Korėją. Antantės bloko, kurio pusėje kovojo Japonija, pergalė pirmajame pasauliniame kare padidino šalies įtaką pasauliniu mastu ir leido jai toliau vykdyti ekspancionistinę politiką 1931 m. okupuojant Mandžiūriją. Dėl pastarojo poelgio Japonija susilaukė Tautų Sąjungos pasmerkimo, iš kurios po 2 m. išstojo. 1936 m. tarp Japonijos ir Nacistinės Vokietijos buvo pasirašytas Antikominterno paktas.
Naujausieji laikai (1912-dabartis):
Antrajame pasauliniame kare Japonija kovojo Ašies pusėje, į karą įtraukė Jungtines Amerikos Valstijas, 1941 m. gruodžio 7 d. užpuolusi Perl Harboro uoste dislokuotą JAV laivyną. Nors amerikiečiai 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 dienomis ant Nagasakio ir Hirošimos numetė atomines bombas, Japonija kapituliavo tik 1945 m. rugpjūčio 15 d., nesugebėdama atremti pasalūniškų TSRS puolimų Mandžiūrijoje, Kinijoje ir Korėjoje (TSRS užpuolė Japoniją nepaskelbusi karo, nors tuo metu galiojo 1939 m. taikos sutartis tarp Japonijos ir TSRS). Karas Japonijai kainavo milijonus gyvybių, šalies pramonė ir infrastruktūra buvo beveik visiškai sugriautos. 1946 m. buvo sušauktas Tarptautinis karinis Tolimųjų Rytų tribunolas Japonijos lyderių nuteisimui už karinius nusikaltimus.
Po karo Japonija buvo okupuota iki 1952 metų, JAV kariuomenės bazės šioje šalyje yra iki šiol. JAV atsako už Japonijos neutraliteto išsaugojimą. Pokario laikotarpiu Japonija tapo pacifistine šalimi, JAV palaikoma sparčiai modernizavosi, o šalies BVP išaugo iki antro didžiausio pasaulyje.
Politinė sistema
Japonija yra konstitucinė monarchija. Formali valstybės galva – imperatorius (Tenno), kurio galios labai apribotos. Pagal Konstituciją jis yra šalies ir žmonių vienybės simbolis, neturintis aukščiausiosios valdžios. Dabartinis imperatorius - Akihito, po jo seks Naruhito, karūnuotasis Japonijos princas. Didžiausią politinę galią turi Ministras Pirmininkas ir kiti į parlamentą išrinkti nariai, tuo tarpu aukščiausioji valdžia priklauso japonų liaudžiai.
Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai (衆議院; Shūgiin) iš 480 narių, piliečių renkami kas ketverius metus ar po paleidimo, ir Patarėjų rūmai (参議院; Sangiin) iš 242 narių, slaptu balsavimu piliečių renkami kas šešerius metus. Teisę balsuoti turi vyresni nei 20 m. asmenys. Nuo 1955 m., išskyrus trumpai egzistavusią koalicinę vyriausybę, suformuotą iš opozicinių partijų 1993 m., Parlamente daugumą turi liberalkonservatyvi liberalų demokratų partija. Didžiausia opozicinė partija yra socialliberalioji Demokratų partija.
Vyriausybės vadovu yra ministras pirmininkas, renkamas parlamento narių ir skiriamas imperatoriaus. Tam, kad išliktų pareigose, jis turi neprarasti Atstovų Rūmų narių pasitikėjimo. Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko. Ministras pirmininkas taip pat yra ministrų kabineto vadovas, skiriantis ir atleidžiantis ministrus, kurių dauguma privalo būti Parlamento nariai. Dabartinis Japonijos ministras pirmininkas yra Taro Aso.
Japonijos teisinė sistema, istoriškai veikiama Kinijos teisės, visiškai savarankiškai formavosi Edo laikotarpiu (pavyzdys - 1742 m. išleistas teisynas Kujikata Osadamegaki). Tačiau nuo XIX a. pab. Japonijos teisinei sistemai didžiulę įtaką darė Europos (ypač Prancūzijos ir Vokietijos) teisė.
Pagal dabartinę konstituciją imperatorius neturi vetavimo teisės ir privalo pasirašyti visus Parlamento priimtus įstatymus.[10] Japonijos teismų sistema dalijama į keturias pakopas: Aukščiausiąjį Teismą (最高裁判所; Saikō-Saibansho) ir tris žemesniųjų teismų lygius. Svarbiausia Japonijos statutinės teisės dalis yra šešių kodeksų rinkinys Roppō.
Administracinis suskirstymas
Nors tradiciškai įprasta Japoniją skirstyti į 8 regionus, administratiškai šalis suskirstyta į 47 prefektūras, kurių kiekvieną valdo išrinkti gubernatoriai, įstatymų leidžiamasis organas ir administracijos biurokratija. Prefektūros susiformavo XIX a. pabaigoje vietoj daugiau nei tūkstantį metų egzistavusių kitų administracinių vienetų, – žemių.
Visų prefektūrų sąrašas pagal regioną:
Hokaido (Hokkaido) regionas:
1 Hokaido prefektūra (Hokkaido)
Tohoku (Tohoku) regionas:
2 Aomorio prefektūra (Aomori-ken)
3 Ivatės prefektūra (Iwate-ken)
4 Mijagio prefektūra (Miyagi-ken)
5 Akitos prefektūra (Akita-ken)
6 Jamagatos prefektūra (Yamagata-ken)
7 Fukušimos prefektūra (Fukushima-ken)
Kanto (Kanto) regionas:
8 Ibaraki prefektūra (Ibaraki-ken)
9 Točigio prefektūra (Tochigi-ken)
10 Gunmos prefektūra (Gunma-ken)
11 Saitamos prefektūra (Saitama-ken)
12 Čibos prefektūra (Chiba-ken)
13 Tokijo prefektūra (Tokyo-to)
14 Kanagavos prefektūra (Kanagawa-ken)
Čiūbu (Chūbu) regionas:
15 Niigatos prefektūra (Niigata-ken)
16 Tojamos prefektūra (Toyama-ken)
17 Išikavos prefektūra (Ishikawa-ken)
18 Fukui prefektūra (Fukui-ken)
19 Jamanašio prefektūra (Yamanashi-ken)
20 Nagano prefektūra (Nagano-ken) 21 Gifu prefektūra (Gifu-ken)
22 Šidzuokos prefektūra (Shizuoka-ken)
23 Aičio prefektūra (Aichi-ken)
Kinki (Kinki) regionas:
24 Mie prefektūra (Mie-ken)
25 Šiga prefektūra (Shiga-ken)
26 Kioto prefektūra (Kyoto-fu)
27 Osakos prefektūra (Osaka-fu)
28 Hiogo prefektūra (Hyogo-ken)
29 Naros prefektūra (Nara-ken)
30 Vakajamos prefektūra (Wakayama-ken)
Čiūgoku (Chūgoku) regionas:
31 Totorio prefektūra (Tottori-ken)
32 Šimane prefektūra (Shimane-ken)
33 Okajamos prefektūra (Okayama-ken)
34 Hirošimos prefektūra (Hiroshima-ken)
35 Jamagučio prefektūra (Yamaguchi-ken)
Šikoku (Shikoku) regionas:
36 Tokušimos prefektūra (Tokushima-ken)
37 Kagavos prefektūra (Kagawa-ken)
38 Ehimės prefektūra (Ehime-ken)
39 Kočio prefektūra (Kochi-ken)
Kiūšiū (Kyūshū) regionas:
40 Fukuokos prefektūra (Fukuoka-ken)
41 Sagos prefektūra (Saga-ken)
42 Nagasakio prefektūra (Nagasaki-ken)
43 Kumamoto prefektūra (Kumamoto-ken)
44 Oitos prefektūra (Oita-ken)
45 Mijadzakio prefektūra (Miyazaki-ken)
46 Kagošimos prefektūra (Kagoshima-ken)
Okinava (Okinawa) regionas:
47 Okinavos prefektūra (Okinawa-ken)
Pats Tokijas suskirstytas į 23 seniūnijas (東京区), kuri kieviena turi miesto savivaldą. Dabartiniu metu šalis vykdo administracinę pertvarką sujungdama daug miestų, miestelių ir kaimų. Šia pertvarka siekiama sumažinti subperefktūrinio lygio administracinių regionų skaičių bei sumažinti administracines išlaidas.
Japonijoje daug didmiesčių, atliekančių svarbų vaidmenį Japonijos kultūroje, pavelde ir ekonomikoje.
Geografija
Japonija – salų valstybė, išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Iš rytų salas supa Ramusis vandenynas, vakaruose - Japonijos jūra, pietuose - Rytų Kinijos, šiaurėje - Ochotsko jūra. Tarp Honšiū ir Šikoku salų įsiterpusi Seto Naikai (vidaus) jūra.
Tai ketvirta pagal dydį po Indonezijos, Madagaskaro ir Papua-Naujosios Gvinėjos salose esanti valstybė. Šalį sudaro daugiau nei 3000 salų, iš kurių tik apie 340 yra didesnės nei 1 km².
Didžiausios Japonijos salos yra keturios. Iš pietų į šiaurę: Kiūšiū (九州 – 36 554 km²), Šikoku (四国 – 1 825 km²), Honšiū (本州, didžiausia sala – 230 448 km²) ir Hokaidas (北海道 – 78 073 km²).
Apie 70%-80% visos Japonijos teritorijos užima miškingi, kalnuoti, žemdirbystei ar pramonei netinkami plotai. Tai lėmė neįprastai didelį gyventojų tankį urbanizuotose vietovėse, daugiausia įsikūrusiose prie krantų. Japonija yra viena tankiausiai apgyvendintų šalių.
Japonijos salynas įsikūręs labai tektoniškai aktyvioje zonoje, vadinamoje Ugnies žiedu, kur susiduria 3 tektoninės platformos. Dėl to Japoniją dažnai krečia nestiprūs požeminiai smūgiai, nereti čia ir ugnikalnių išsiveržimai. Destruktyvūs žemės drebėjimai, dažnai sukeliantys cunamius ištinka Japoniją keliskart metuose. Pastarieji stipriausi drebėjimai šalį ištiko 1995 ir 2004 m. Šalyje gausu karštųjų versmių, kurios išnaudojamos turizme kaip pramoga.
Didžiajai daliai Japonijos teritorijos būdingas vidutinių platumų klimatas, kuris, dėl Japonijos didelio ištęstumo iš šiaurės į pietus, įvairiose Japonijos dalyse žymiai skiriasi. Pagal Japonijos geografinius bruožus galima išskirti 6 pagrindines klimato zonas:
Hokaido. Šiauriausiajai Japonijos sričiai būdingos ilgos, šaltos žiemos ir trumpos pakankamai vėsios vasaros. Dideliu kritulių kiekiu teritorija nepasižymi, tačiau žiemą čia dažnai pasitaiko sniego klodų.
Japonijos jūros. Vakariniame Honšiū krante šiaurės vakarų vėjas žiemos metu atneša daug sniego. Vasaros čia kiek vėsesnės nei Ramiojo vandenyno zonoje, tačiau neįprastų karščių pasitaiko dažnai dėl vyraujančio vėjo feno.
Centrinės aukštumos. Būdingas tipinis žemyninis klimatas - didelė metinė ir paros temperatūrų amplitudė, mažai kritulių.
Japonijos vidinės jūros. Čiūgoku ir Šikoku esantys kalnai apsaugo zoną nuo sezoninių vėjų, todėl šiai zonai būdingas švelnus klimatas.
Ramiojo vandenyno. Rytų krantui būdingos šaltokos žiemos su nedaug sniego ir drėgnos bei karštos vasaros dėl pietrytinio sezoninio vėjo.
Riūkiū salų. Riūkiū saloms būdingas subtropinis klimatas - karštos vasaros, šiltos žiemos, labai daug kritulių, ypač lietingojo sezono metu. Čia dažnai kyla taifūnų.
Aukščiausia temperatūra Japonijoje,- 40,9 °C, užfiksuota 2007 m. rugpjūčio 16 d. Gifu prefektūroje. Tą pačią dieną tokia pati temperatūra užfiksuota ir Saitamos prefektūroje.
Lietingasis sezonas prasideda gegužės pradžioje Okinavoje. Didžiojoje Honšiū dalyje jis prasideda prieš birželio vidurį ir tęsiasi apie 6 savaites. Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje kylantis uraganai neretai atneša liūtis. Šiaurinėje Hokaido saloje lietingasis sezonas prasideda tik liepos gale.
Japonijoje yra 9 miškų ekoregionai, išsidėstę skirtingose geografinėse platumose - nuo subtropinių drėgnųjų plačialapių miškų Riūkiū ir Bonino salose iki vidutinių platumų spygliuočių miškų šiaurėje.
Ekonomika
Japonija yra antra didžiausių ekonominių jėgų pasaulyje po JAV bei trečia po Kinijos ir JAV pagal pirkimo jėgos paritetą.
Vyriausybės pagalba, darbo drausmė, aukštų technologijų įvaldymas ir palyginti mažos išlaidos ginklavimuisi leido Japonijai tapti viena stipriausių pasaulio ekonominių jėgų.
Japonijoje labai gerai išvystyti tokie verslai kaip bankininkystė, draudimas, nekilnojamas turtas, mažmeninė prekyba, transportas, telekomunikacijos. Itin stipri Japonijos pramonės galia - čia įsikūrusios didžiausios ir pažangiausios automašinų, elektronikos prietaisų, plieno, spalvotų metalų, laivų, cheminių medžiagų, tekstilės bei apdoroto maisto įmonės.
Japonijoje įsikūrusios didžiosios kompanijos, - tai Toyota Motor, NTT DoCoMo, Canon, Honda, Takeda, Sony, Japonijos Plienas, Tepco, Mitsubishi Estate ir Seven & I Holding. Tokijo birža su 549,7 mlrd. jenų rinkos kapitalizacija yra antra didžiausių rinkų pasaulyje po Niujorko biržos.
Japonijos pagrindiniai eksporto partneriai yra JAV (22,8%), Europos Sąjunga (14,5%), Kinijos Liaudies Respublika (14,3%), Pietų Korėja (7,8%), Taivanas (6,8%) ir Honkongas (5,6%) (2006 m. duomenimis). Iš Japonijos daugiausiai eksportuojama transporto įranga, motorinės transporto priemonės,elektronika, elektriniai mechanizmai ir cheminės medžiagos. Dėl labai ribotų natūraliųjų išteklių pačioje Japonijoje, šalis yra labai priklausoma nuo žaliavų importo iš kitų šalių. Japonijos pagrindiniai importo partneriai yra Kinijos Liaudies Respublika (20,5%), JAV (12%), Europos Sąjunga (10,3%), Saudo Arabija (6,4%), JAE (5,5)%, Australija (4,8 )%, Pietų Korėja (4,7%) ir Indonezija (4,2%) (2006 m. duomenimis). Į šalį daugiausiai importuojama mašinų detalės ir įranga, kuras, maisto produktai (ypatingai jautiena), cheminės medžiagos, tekstilė ir įvairios žaliavos pramonei. Apskritai Japonijos didžiausios prekybos partnerės yra Kinija ir JAV.
2005 m. pusė energijos Japonijoje gauta iš naftos, penktadalis iš akmens anglių ir 14% iš gamtinių dujų. Branduolinėse jėgainėse pagaminama ketvirtadalis visos elektros Japonijoje.
Japonija yra išleidusi daug lėšų kelių tiesimui. Išasfaltuoti keliai iš viso sudaro 1,2 mln. km ir sudaro didžiausią transportavimo sektorių. Japonijoje yra kairės pusės eismas. Vientisas įvairių kelių tinklas, jungiantis didžiuosius miestus, yra kontroliuojamas muitą renkančių įmonių. Lengvieji automobiliai, tiek nauji, tiek panaudoti, yra nebrangūs, tačiau jų nuosavybės mokesčiai ir kuro apmokestinimas skatina produktyvų energijos vartojimą. Tik 50% atstumo nukeliaujama automobiliais, o tai rodo žemiausią automobilių vartoseną iš visų G8 šalių.
2004 m. visų išasfaltuotų kelių bendras ilgis buvo, visų geležinkelių - 23 577 km.
Gyventojai
Japonijoje gyvena apie 127,3 mln. gyventojų. Japonijos visuomenė yra gana lingvistiškai ir kultūriškai homogeniška, su nedideliu užsieniečių skaičiumi šalyje.
Etninė sudėtis: apie 99,2 % japonai, 0,6 % korėjiečiai, 0,1 % kinai, 0,1 % ainai (ainu) ir kiti. Pastaruoju metu didėja imigracija iš Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos. Genetiškai tik apie 4,8 % japonų yra gryno japoniško tipo.
Miestuose gyvena daugiau nei 82 % gyventojų, virš 26 % – Tokijuje. Dauguma gyventojų susitelkę rytinėje šalies dalyje, kurioje yra įsikūrę beveik visi didžiausi miestai.
Statistikos duomenimis, 95 % gyventojų išpažįsta šintoizmą ir budizmą, 0,8 % – krikščionybę, 4% – kitas religijas.
Apie 99 % visų šalies gyventojų japonų kalba yra gimtoji. Tai agliutinacinė kalba, kurioje ypatingai skiriasi formali ir neformali kalba. Pagal Japonų kalbos žodyną Shinsen-kokugojiten, kiniškos kilmės žodžiai sudaro 49,1 % visų žodžių žodyne, vietiniai žodžiai sudaro 33,8 % ir kiti pasiskolintieji žodžiai - 8.8 %. Kaip rašto sistema vartojami kandži (kiniški hieroglifai) ir kana (skiemeninė abėcėlė, sukurta remiantis kiniškais hieroglifais), naudojami arabiški skaitmenys. Riūkiū kalbos, taip pat priklausančios japonų kalbų šeimai yra vartojamos Okinavoje, tačiau dabar šiomis kalbomis šnekančių tėra apie 900 000. Ainu kalba yra mirštanti, ją kaip gimtąją kalbą temoka keli senyvo amžiaus hokaidiečiai.
Didžiausi miestai:
Miestas / Prefektūra / Gyventojų skaičius
Tokijas / Tokijas / 8 535 792
Jokohama / Kanagava / 3 602 758
Osaka / Osaka / 2 635 420
Nagoja / Aičis / 2 223 148
Saporas / Hokaidas / 1 888 953
Kobė / Hiogas / 1 528 687
Kiotas / Kiotas / 1 472 511
Fukuoka / Fukuoka / 1 414 417
Kavasakis / Kanagava / 1 342 262
Saitama / Saitama / 1 182 744
Kultūra
Japonijos kultūra formavosi gana izoliuotoje teritorijoje, neišvengiamai patyrusi ir daug įtakos iš užsienio: į japoniškąjį substratą buvo introdukuojami korėjietiški, kiniški, vėliau vakarietiški elementai, ilgainiui suformavę savitą darinį.
Tradiciniai Japonijos menai - amatai (ikebana, origami, ukiyo-e, lėlės, keramika), vaidinimai (bunraku, šokis, kabuki, rakugo), tradicijos (žaidimai, arbatos gėrimo ceremonija, Budo, architektūra, sodai, kardai) ir virtuvė. Susijungus tradicinei medžio graviūrai ir Vakarų menui, atsirado manga, japoniški komiksai, vis populiarėjantys ir Lietuvoje. Mangos piešimo technika sukurtas animacinis filmas vadinamas anime. Dauguma animacinių filmų sukuriama būtent Japonijoje. Tarp jų yra labai žinomų, tokių kaip Pokémon, Dragon Ball Z ar Kaiketsu Zorori. Japonijoje pagamintos žaidimų konsolės populiarios jau nuo devintojo dešimtmečio.
Pagrindinė Japonijos religija – šintoizmas („dievų kelias“) – dievo kūrėjo Idzanagio vyriausiosios dukters, saulės deivės Amaterasu kultas. Jam įtakos turėjo senųjų Japonijos gyventojų tikėjimai, budizmas ir Konfucijaus filosofija.
Šventės
Japonų šventės yra labai gausios ir įvairios japonų tautos švenčiamos šventės. Čia liejasi vietinės ir kiniškos, valstybinės ir regioninės tradicijos. Tarp visų švenčių galima išskirti keletą pagrindinių grupių.
Valstybinės šventės:
Tai nustatytos nedarbo dienos. Keletas jų susiję su tradicinėmis šventėmis, bet dauguma datų yra sugalvotos. Šios šventės turi salytį ir su imperatoriaus garbinimu: pvz., Žalumos diena yra senasis imperatoriaus Showa gimtadienis.
Sausio 1 d.Ganjitsu – Naujieji metai
Sausio 15 d.Seijin - no - hi Pilnametystės diena
Vasario 11 d.Kenkoku kinenbi Valstybės įkūrimo diena
Kovo 21 d.Shunbun - no - hi Pavasario lygiadienio diena
Balandžio 29 d.Midori - no - hi Žalumos diena
Gegužės 3 d.Kempo kinenbi Konstitucijos diena
Gegužės 5 d.Kodomo - no - hi Vaikų diena
Liepos 16 d.Umi - no - hi Jūros diena
Rugsėjo 17 d.Keiro - no - hi Pagarbos seneliams diena
Rugsėjo 23 d.Shubun - nohi Rudens lygiadienio diena
Spalio 10 d.Taiiku - no - hi Kūno kultūros diena
Lapkričio 3 d.Bunka - no - hi Kultūros diena
Lapkričio 23 d.Kinro kansha - no - hi Padėkos už darbą diena
Gruodžio 23 d.Tenno tanjobi Imperatoriaus gimtadienis
Sekku:
Ši švenčių grupė yra atėjusi iš Kinijos, ir joms būdingas glaudus ryšys su kalendoriumi: jos švenčiamos kas 2 mėnesius, ir diena atitinka mėnesio numerį. Tokiu būdu susidaro šie 5 sekku: Naujieji Metai, Hinamatsuri, Koinobori, Tanabata ir Choyo.
Naujieji metai:
Naujieji metai oshogatsu švenčiami 1 mėnesio 1 dieną. Tai yra svarbiausia metų šventė, ir su ja susiję labai daug tradicijų.
Naujųjų metų ciklas prasideda dar gerokai prieš šventę. Metų pabaigoje vyksta įvairios mugės, kur galima nusipirkti laimę nešančių daiktų. Tuo pačiu į šventyklas gražinami ir praėjusių metų amuletai, mat manoma, kad jie turi galios tik vienerius metus. Tarp tokių amuletų labai populiarios yra lėlės daruma bei savotiškos bambukinės puokštės kumade. Prieš Naujus metus namų įėjimai pasipuošia kompozicijomis iš pušų – kadomatsu, o taip pat pastatomi džiovinti ryžių kukulaičiai – moči, turto simbolis.
Naujųjų metų išvakarės omisoka praleidžiamos su šeima, valgant specifinius simbolinius valgius – Oseči - riori, kurių gaminama tiek daug, kad užtektų bent iki sausio 4. Vakarienei prieš vidurnaktį dažniausiai valgoma tošikoši - soba (labai ilgi grikiniai makaronai). Juos valgant linkima ilgo gyvenimo.
Prieš dvyliktą valandą yra tradicija eiti į budistinę šventyklą, kur vienuoliai atlieka metų pabaigos ritualus: gieda mantras ir 108 kartus muša varpą. Taip manoma, kad atsikratoma 108 blogybių (žmogiškų nuodėmių). Ši ceremonija vadinama joya - no - kane.
Dažniausiai tą pat naktį, po dvylikos, arba kaip galima greičiau, atliekama ir hatsumode – pirmasis apsilankymas šintoistinėje šventykloje, kur aukojami pinigai dievams. Perkamas omikudži – lapelis ištraukiamas burtų keliu, kuris nusako, kokie bus ateinantys metai. Vaikai tą rytą gauna otošidama – vokelius su pinigais.
Naujųjų metų ciklas baigiasi sausio 15 dieną, kuomet sudeginami Naujųjų metų papuošimai, ir susmulkinamas bei suvalgomas ryžių kukulaitis moči. Tai – kagami - biraki (veidrodžio sudaužymo) ceremonija.
Hinamatsuri:
Hinamatsuri Japonijoje švenčiama trečio mėnesio trečią dieną (kovo 3 d.). Tai lėlių šventė, mergaičių diena (Jap. hina – lėlė, matsuri – šventė). Tą dieną japonai mergaitėms dovanoja lėlytes, vaizduojančias imperatorius, penkis rūmų muzikantus ir tris patarnautojus. Paprastai visas lėles mergaitės surenka ne iš karto, nes šios lėlės gali kainuoti labai brangiai. Taip pat mergaitėms dovanojama daug saldainių, kurie būna trijų spalvų – raudoni, balti, žali. Yra „Hina Matsuri“ dainelė, skirta lėlių šventei.
Taip pat per šią šventę paprastai žydi persikų medžiai, todėl ši šventė dar vadinama persikų švente (Jap. momo – persikas).
Koinobori:
Dar vadinama tango - no - sekku. Ši šventė švenčiama penkto mėnesio penktą dieną (gegužės 5 d.). Seniau ši šventė buvo skirta melstis už berniukų stiprybę. Dabar ji sutampa su valstybine vaikų švente (Kodomo - no - hi).
Svarbiausia šventės tradicija yra virš namo iškelti medžiaginius ar popierinius karpius. Pasak legendos, karpis yra labai stipri žuvis, kuri vienintelė iš visų sugeba užplaukti kriokliu aukštyn. Tokie karpiai tampa drakonais. Dėl to ir šventė vadinama koinobori (koi – karpis, noboru – kilti).
Tanabata:
Ši šventė švenčiama septinto mėnesio septintą dieną (liepos 7 d.). Ji susijusi su senovine kinų legenda apie jaučiaganio (Altairo) ir audėjos (Vega) žvaigždynus. Šie du įsimylėjėliai yra išskirti dangaus upės ama - no - gawa (Paukščių tako, ir susitikti gali tik vieną kartą – per tanabatos naktį. Nuo seno tai yra meilės šventė.
Tą dieną japonai puošia banbuko šakeles ant popieriaus rašytais linkėjimais ir norais. Sakoma, kad jie butinai issipildo. Garsiausia Japonijos tanabata švenčiama Sendai mieste.
Choyo:
Mažiausiai žinomas sekku, švenčiamas devinto mėnesio devintą dieną (rugsėjo 9 d.). Dar vadinamas chrizantemų sekku, mat tada eksponuojamos chrizantemos, geriama chrizantemų sake.
Kitos visuotinės šventės:
Be minėtų švenčių yra ir dar keletas, kurios nepriskiriamos išvardintoms kategorijoms, bet labai populiarios Japonijoje. Ypač svarbios tarp jų yra Setsubun ir Obon.
Setsubun:
Jap. setsubun – sezono keitimasis. Ši pavasarinė šventė neturi pastovios datos. Ji nustatoma pagal senąjį mėnulio kalendorių. Kadangi ji yra švenčiama prieš pat senojo kalendoriaus Naujuosius metus (vasario arba kovo mėnesiais), jos reikšmė yra apsivalymas. Inscenizuojantys velnius aktoriai yra apmėtomi šventintomis pupomis (jos, pasak legendos, yra baisiausias ginklas prieš velnius), todėl ši šventė dar vadinama Mamemaki (jap. mame – pupos, maku – mėtytis). Mėtant yra kartojama magiška frazė Oni va soto! Fuku va uči! (jap. – velniai lauk, laimė į vidų).
Obon:
Obon yra vėlyvos vasaros šventė, išpuolanti per didžiausius karščius. Savo charakteriu ji primena lietuviškas vėlines. Nuo senovės tikėta, kad būtent per vasaros karščius mirusiųjų sielos grįžta į gyvųjų pasaulį aplankyti savo giminių. Savo ruožtu gyvieji lanko ir tvarko kapus. Tačiau mirusieji sumaišo esamą pasaulio tvarką, todėl jie turi būti išvaryti tam, kad neužsibūtų per ilgai. Tam naktį į upę paleidžiami šviečiantys popieriniai žibintai, šokami specifiniai šokiai bon - odori. Kai kuriuose miestuose (Kiote, Naroje) atliekamos ir Daimoji - okuribi ceremonijos, kuomet ant aukštų kalnų uždegami didžiuliai laužai. Teigiama, kad dvasias išvaryti padeda ir fejerverkai.
Regioninės šventės:
Ne mažiau svarbi Japonijos specifika yra regioninės šventės, mat seniau istorinės Japonijos žemės (regionai) puoselėjo savitas kultūras ir gyveno gana autochtonišką gyvenimą. Regioninių švenčių yra be galo daug, ir jos labai pasitarnauja bendruomenės palaikymui. Tarp dabar populiarių regioninių švenčių yra šiek tiek tradicinių, tačiau egzistuoja ir naujai sukurtos šventės, kuriomis skatinamas turizmas ir regionų įvaizdžiai.
Pavasarį ir rudenį švenčiamos šventės visur yra gana panašios: čia svarbiausias atributas yra palankinas mikoši arba didelis vežimas yatai, kurie yra nešiojami arba vežiojami po apylinkes. Taip norima viduje „esančiai“ vietinei dievybei parodyti, kaip gyvena žmonės, prašyti gero derliaus (pavasarį) arba dėkoti už jį (rudenį). Dažnai nešiojimas vyksta labai greitai, šūkaujant įvairius šūkius, kaip, pvz., wasshai - wasshai, kas suteikia šventėms dinamikos. Tarp garsiausių tokio tipo švenčių yra Kyoto Gion (vežama ilga yatai procesija, siekiant prašyti, kad baigtųsi lietus), Kanda šventė, Takayama šventė.
Vasarą labai paplitę ugnies ir šviesos šventės, artimai susijusios su obon. Visuose didžiuosiuose miestuose vyksta fejerverkų festivaliai. Šiauriniai Japonijos regionai garsėja Neputa, Nebuta bei kitais renginiais.
Žiemą mėgstamos linksmos šventės, kur daug geriama, ir pasirodo kaukėtos pabaisos: namahage ir kitos.
Karinės pajėgos
Savigynos pajėgos (自衛隊; Jieitai) yra ginkluotosios Japonijos pajėgos, įsteigtos pasibaigus Japonijos okupacijai po II-ojo pasaulinio karo. Šios pajėgos iki šiol nedalyvavo jokiame kare, tačiau dalyvauja taikos palaikymo misijose.
Japonijos kariuomenė yra apribota Japonijos Konstitucijos devintuoju straipsniu, kuris teigia, kad Japonija atsisako teisės skelbti karą ar naudoti kariuomenę tarptautių ginčų sprendimui. Japonijos kariuomenę sudaro sausumos būtinosios ginties pajėgos (JGSDF), jūrų būtinosios ginties pajėgos (JMSDF) ir oro būtinosios ginties pajėgos (JASDF). Kariuomenės galva - gynybos ministras.
Sudėtis:
Japonijos karines pajėgas 2005 m. sudaro 239 430 asmenų, iš jų 147 737 sausumos gynybos pajėgose, 44 327 jūrų gynybos pajėgose, 45 517 oro gynybos pajėgose, 1 849 jungtiniame štabe. Atsarginių skaičius - 57 889.
Vadovybės seka:
Operatyvinis:
Ministras pirmininkas
Gynybos ministras
Aukštesnysis gynybos viceministras
Jungtinio štabo vadovas
Valdymo:
Gynybos ministras
Aukštesnysis gynybos viceministras
Štabo skyriaus viršininkai
Karinės šakos:
Japonijos sausumos gynybos pajėgos (Armija)
Japonijos jūrų gynybos pajėgos (Karinis jūrų laivynas)
Japonijos oro gynybos pajėgos (Oro pajėgos)
Kariniai daliniai:
Penkios armijos,
Penkios jūrų apygardos
Trys oro gynybos pajėgos.
Tarptautiniai santykiai
Po kapituliacijos II-ajame pasauliniame kare ir grįžimo į tarptautinę bendruomenę pasirašius San Francisko sutartį, Japonijos diplomatijos pagrindas buvo glaudus bendradarbiavimas su JAV ir tarptautinio bendradarbiavimo (pvz., per JTO) akcentavimas. Šaltojo karo metais Japonija dalyvavo konfrontacijoje su Rytų bloko šalimis Tolimuosiuose Rytuose vakarų pusėje. Po sparčios ekonominės plėtros XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Japonija atgavo savo didžiosios valstybės statusą.
Japonija JTO narė yra nuo 1956 m., tačiau neturi nuolatinės JTO Saugumo Tarybos narystės. Tai viena iš G4 narių - valstybių, kurios siekia nuolatinės narystės JTO Saugumo Taryboje. Japonija taip pat yra įstojusi į G8, APEC, ASEAN+3, dalyvauja East Asia Summit susirinkimuose. Tai taip pat antra didžiausia Oficialios plėtros paramos donorė, 2004 m. paaukojusi 8,86 mlrd. $.
Japonija siuntė nekovines pajėgas į Irako karo zoną, tačiau vėliau jas išvedė.
Japonija yra įsitraukusi į ginčus dėl teritorijų su keliomis kaimyninėmis valstybėmis: su Rusija dėl Pietų Kurilų salų, su Korėjomis dėl Liankūro uolų, ir su Kinijos Liaudies Respublika bei Taivanu dėl Senkaku salų ir IEZ, esančios aplink Okinotorišimą, ribų. Tebevyksta ginčai su Šiaurės Korėja dėl jos grėsmę keliančios branduolinės programos ir Japonijos civilių pagrobimo. Dėl neišspręsto Kurilų salų ginčo, Japonija formaliai tebekariauja, kadangi nėra pasirašyta jokių susitarimų, kurie išspręstų šią problemą.
Santykiai pagal regioną:
JAV:
Japonija palaiko glaudžius ekonominius ir karinius santykius su savo svarbiausiu sąjungininku - JAV, su kuria sudarytas JAV-Japonijos Saugumo Aljansas.
Pietų Korėja:
Nors Pietų Korėja ir Japonija yra ekonominės partnerės, tarp jų vis dar kyla keletas ginčų.
Kinijos Liaudies Respublika:
1972 m. rugsėjo 29 d. tarp Japonijos ir Kinijos pasirašyta sutartis, kuria užmezgami diplomatiniai santykiai. Nors 1995 m. tuometinis Japonijos ministras pirmininkas Tomiičis Murajama oficialiai atsiprašė Kinijos už skriaudas II-ojo pasaulinio karo metais, daugelis kinų nenori to pripažinti dėl kraupių Japonijos nusikaltimų karo metais Kinijos atžvilgiu. Be to, tarp šių valstybių vis tebeiškyla teritorinių ginčų.
Rusija:
Prastiems Japonijos ir Rusijos santykiams pirmiausia įtakos turėjo konfliktas dėl šiaurinių Kurilų salų teritorijų, kurias II-ojo pasaulinio karo metais užėmė TSRS.
Lietuva:
Su Lietuva Japonija diplomatinius santykius užmezgė dar 1991 m. spalio 10 d. Čia 2007 m. lankėsi ir Japonijos imperatorius Akihito.
Teritoriniai ginčai:
Tarp Japonijos ir kai kurių kaimyninių valstybių kyla ginčai dėl šių teritorijų: su Rusija dėl Pietų Kurilų salų, su Korėjomis dėl Liankūro uolų, ir su Kinijos Liaudies Respublika bei Taivanu dėl Senkaku salų ir IEZ, esančios aplink Okinotorišimą, ribų.
Mokslas
Japonija yra viena lyderiaujančių valstybių pagal mokslinius tyrimus, ypač automobilių gamybos, energijos taupymo, robotų technikos ir biomedicinos srityse.
Mokslinei tiriamajai veiklai, kurioje dirba 700 000 mokslininkų, skiriama 130 mlrd. US$ biudžetas, trečias iš didžiausių pasaulyje. Dabar žymiausias indėlis į technologijas pastebimas elektronikos, automobilių, mašinerijos, pramoninės robotikos, optikos, chemijos ie puslaidininkių srityse. Japonija visame pasaulyje pirmauja robotų gamyba ir panaudojimu, valdydama daugiau kaip pusę viso pasaulio pramoninių robotų, naudojamų gamyboje. Čia taip pat gaminami garsieji QRIO, ASIMO ir AIBO modeliai. Japonija pasaulyje taip pat pirmauja automobilių gamyboje[reikalingas šaltinis], čia įsikūrę net 6 iš 15 didžiausių pasaulyje automobilių gamintojų ir kol kas 7 iš 20 pasaulyje didžiausių puslaidininkių gamintojų.
Japonija taip pat turi planų kosmoso tyrimų srityje, įskaitant 2030 m. žadama bazės Mėnulyje pastatymą.
Aplinkosauga
Japonijos aplinkosaugos istorija ir dabartinė politika atspindi menką balansą tarp ekonominės raidos ir aplinkos apsaugos. Kaip pasaulyje pirmaujanti tiek senkančių, tiek atsinaujinančių gamtinių išteklių importuotoja ir viena didžiausių fosilijų kuro vartotoja, Japonijos vyriausybė prisiima tarptautinio masto atsakomybę tausoti ir apsaugoti aplinką.
Istorija:
Meidži periodas:
Aplinkos užterštumas lydėjo industrializaciją nuo Meidži laikotrapio. Vienas ankstyviausių atvejų buvo apsinuodijimai variu, kurių židinys buvo Ašijo vario kasyklos Točigio prefektūroje, prasidėję dar 1878 m. Dėl pasikartojančių Vatarasės upės potvynių, buvo užlieta 1600 hektarų dirbamos žemės, miestelių ir kaimų plotų Točigio ir Gunmos prefektūrose, o potvynio vandenyje buvo itin dideli neorganinio vario kiekiai iš Ašijo kasyklos. Vietiniai žemdirbiai, vadovaujami Žemutinių Rūmų nario iš Točigio Šiodzo Tanakos, kreipėsi į prefektūros ir valstybės vyriausybes, reikalaudami kasyklos veiklą sustabdyti. Nors kasybos kompanija sumokėjo kompensaciją, o vyriausybė užsiėmė Vatarasės upės pylimo statymo darbais, nebuvo prieita jokio fundamentalaus sprendimo būdo. Tačiau XX a. pr. užterštumas smarkiai sumažėjo.
Nuo pokario iki pirmų aplinką ginančių įstatymų:
Sparčiu Japonijos ekonomikos augimo metu po II pasaulinio karo vyriausybė ir pramoninės korporacijos nuvertino aplinkos problemas. Todėl XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose užterštumo lygis pasiekė kritinę ribą. Didėjant susirūpinimui dėl šios problemos, 1970 m. buvo priimta daug įstatymų aplinkai tausoti, o 1971 m. įkurta Aplinkosaugos ministerija.
Septintasis dešimtmetis:
Dabartinė Japonijos aplinkosaugos politika ir reglamentavimas yra daugybės aplinkos katastrofų šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose padarinys. Buvo nustatyta, kad apsinuodijimas kadmiu gamyklinėmis atliekomis Tojamos prefektūroje sukėlė itin skausmingą itai-itai ligą (イタイイタイ病; itai itai byō, pažodžiui „ai ai liga“), kurios pasekmės buvo aštrus skausmas nugaroje ir sąnariuose, kaulų trapumas (polinkis lūžiams) ir inkstų degeneracija. Laiku ėmusis priemonių ligai užkirstas kelias ir nuo 1946 m. nebebuvo girdėti apie naujus ligos atvejus. Penktajame dešitmetyje tūkstančiai Minamatos miesto Kumamoto prefektūroje gyventojų apsinuodijo metilgyvsidabriu, naudotu to miesto cheminių medžiagų gamyklos. Kilo Minamatos liga, kuria, kai kurių šaltinių duomenimis, užsikrėtė 6500 žmonių. 1961 m. dėl oro užteršimo sieos dioksidu ir azoto dioksidu Jokaičyje, Mijės prefektūros uoste, šioje vietoje itin padaugėjo sergančių astma ir bronchitu. Miestuose išmetamųjų dujų sukeltas fotocheminis smogas taip pat turėjo didelę reikšmę įvairių kvėpavimo ligų pagausėjimui. To paties dešimtmečio pradžioje Šimanės ir Mijadzakio prefektūrose kilo chroniškas apsinuodijimas arseno dulkėmis iš arseno kasyklų.
Aplinkos apsaugos agentūros įkūrimas:
Aplinkosaugos problemos patraukė visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį ir vyriausybė ėmėsi ieškoti radikalaus problemos sprendimo. 1970 m. per žemesniųjų parlamento rūmų sesiją, vėliau pavadintą "užterštumo sesija", buvo priimti šeši nauji aplinkosaugos įstatymai, o aštuoni įstatymai buvo drastiškai sugriežtinti. Kitais metais buvo įkurta Aplinkosaugos agentūra, kurį įgavo pilnateisį statusą su kitomis ministerijomis ministrų kabinete.
Dabartis:
1973 metų naftos krizė taip pat paskatino produktyviai naudoti energiją dėl labai negausių gamtinių išteklių Japonijoje. Dabar Japonija daug dėmesio skiria tokioms problemoms, kaip oro užterštumas mieste (NOx, kenksmingos medžiagos išmetamosiose dujose, toksinai), atliekų tvarkymas, vandens eutrofikacija, aplinkos išsaugojimas, klimato kaita, cheminių medžiagų perdirbimas ir tarptautinis bendradarbiavimas dėl aplinkos išsaugojimo.
Šiomis dienomis Japonija yra viena lyderių naujų, aplinkai nekenksmingų technologijų gamyboje. Honda ir Toyota gaminami hibridinius variklius turintys automobiliai yra laikomi pačiais ekonomiškiausiais kuro ir išmetamųjų dujų atžvilgiu. Taip yra dėl pažangios hibridinų sistemų technologijos, biodegalų, lengvesnių medžiagų panaudojimo ir geresnės inžinerijos.
Japonija taip pat rimtai svarsto klimato kaitos ir visuotinio atšilimo problemas. Kaip viena Kioto protokolo signatarių ir 1997 m. jį įsteigusios konferencijos šeimininkė, valstybė siekia sumažinti anglies dioksido išmetimo kiekį ir imtis kitokių priemonių klimato kaitos pažabojimui. Buvusio ministro pirmininko Junichiro Koizumi pristatyta Cool Biz kampanija siekė sumažinti energijos naudojimą sumažinant oro kondicionierių naudojimą vyriausybės biuruose.
Japonija yra 30-a pagal Aplinkos Ekologinės Pusiausvyros Indeksą.
Dabartinės problemos:
Pagrindinės globalios problemos, susijusios su aplinka, kurias svarsto Japonija, yra atliekų perdirbimas, globalinis atšilimas, branduolinė politika, žuvininkystė ir banginių medžiojimas ir miestų planavimas. Japonijos miesto vardu pavadintas tarptautinis protokolas, 1997 m. pasirašytas šiame mieste.
Sportas
Populiariausios sporto šakos Japonijoje, tai beisbolas, futbolas ir kiti žaidimai kamuoliu. Taip pat yra plačiai praktikuojami kai kurie kovos menai, tokie kaip dziudo, kendo, kiūdo, aikido ir karate. Nors nėra oficialios Japonijos sporto šakos, Japonijos sumo asociacija sumo laiko nacionaliniu sportu. Beisbolas yra populiariausias sportas tarp sporto rungtynių žiūrovų.
Antrasis spalio pirmadienis yra sveikatos ir sporto diena - viena valstybinių Japonijos švenčių.
Istorija:
Laikotarpis iki Meidži restauracijos:
Sumo laikoma svarbiausia iš tradicinių Japonijos sporto šakų, kurioje esama ir tam tikrų religinių elementų. Daugelis sumo ritualų susiję su šintoizmo tikėjimu.
Kamakuros periodu atsirado daug kovos menų rūšių. Kiūdo buvo mėgstamas samurajų laisvalaikio užsiėmimas. Jabusamė kaip sporto šaka taip pat atsirado šiuo laikotarpiu, tačiau dabar yra laikoma religine ceremonija. Populiariu sportu tapo medžioklė su šunimis, tuomet vadinta Inuoimono.
Po Meidži restauracijos:
Įvairios vakarų sporto šakos Japonijai buvo pristatytos po Meidži restauracijos.
Profesionalų beisbolo lyga Japonijoje įkurta 1936 m. Dabar beisbolas yra populiariausias komandinis sporto žaidimas šalyje. Vienas geriausių Japonijos beisbolininkų yra triskart Japonijos Vertingiausiu Žaidėju tapęs Ichiro Suzuki, dabar žaidžiantis Šiaurės Amerikos pagrindinėje beisbolo lygoje.
1936 m. įkūrus Japonijos profesionalų futbolo lygą, futbolas labai išplito šalyje. Japonijoje nuo 1981 iki 2004 m. vyko Tarpžemyninė taurė, o 2002 m. - XVII pasaulio futbolo čempionatas (kartu su Pietų Korėja). Japonijos futbolo komandos yra vienos stipriausių Azijoje, yra triskart laimėjusios AFC Azijos taurę.
Golfas šalyje įgauna vis didesnį populiarumą, taip pat kaip ir automobilių sportas.
Profesionalų organizacijos:
Pasak tyrimo, populiariausios profesionalų sporto šakos Japonijoje, tai - beisbolas, futbolas ir sumo.
Mėgstamiausias profesionalus sportas / 2005 / 2007
Beisbolas (Nippon profesionalų beisbolas) / 51.7% / 51.1%
Futbolas (J. League) / 22.8% / 22.8%
Sumo / 17.1% / 18.3%
Golfas (Japonijos Golfo turas) / 16.9% / 14.4%
Boksas / 7.8% / 9.3%
Motorinių transporto priemonių lenktynės / 6.2% / 8.1%
Puroresu / 4.2% / 6.0%
Kiti / 8.0% / 4.5%
Jokio / 24.4% / 22.2%
Japonijoje populiarios sporto šakos pagal kilmę:
Atsiradusios Japonijoje:
Aikido
Takagari (medžioklė su sakalais)
Iaido
Dziudo
Džiudžiutsu
Karate (atsirado Okinavos salose)
Kemari
Kendo
Kendžiutsu
Kiūdo (šaudymas iš lanko)
Naginatadžiucu
Sumo
Jabusame
Ekiden
Keirin
Geitbolas
K-1 (Japonijoje atsiradusi ir pasaulyje populiarumą įgaunanti kikbokso atšaka)
Atkeliavusios iš svetur:
Beisbolas
Krepšinis
Boulingas
Kriketas
Futbolas
Amerikietiškas futbolas - iš JAV
Regbis
Ledo ritulys
Tinklinis
Žolės riedulys
Lacrosse
Puroresu
Raketbolas - iš JAV
Stalo tenisas
Slidinėjimas
Sveikatos apsaugos sistema
Japonijoje sveikatos apsaugos sistemoje sveikatos apsaugos paslaugas, įskaitant tam tikrų ligų tyrimus ir infekcinių ligų kontrolę teikia valstybinė ir vietinė valdžia. Mokestis už asmenines medicinines paslaugas yra dengiamas universalios sveikatos apsaugos draudimo sistemos, kuri užtikrina santykinę paslaugų prieinamumo lygybę; mokesčius už paslaugas nustato vyriausybinis komitetas. Asmenys, kurie nėra apdrausti per savo darbdavius gali dalyvauti nacionalinėje sveikatos draudimo programoje, kurią administruoja vietos savivalda. Pacientai gali laisvai rinktis medikus ir medicinos įstaigas.
Švietimo sistema
Japonijoje pradinis ir žemesnysis vidurinis švietimas yra privalomas. Praktiškai visi moksleiviai mokslą tęsia aukštesniame viduriniame lygmenyje, kuris nėra privalomas. Daugelis moksleivių lanko valstybines mokyklas žemutinėje vidurinio švietimo pakopoje, tačiau populiarios yra privačios aukštesnės vidurinio švietimo pakopos mokyklos ir universitetai.
Nuo 1947 m. privalomąjį Japonijos švietimą sudaro 9 klasės (shōgaku ir chūgaku). Beveik visi vaikai po to tęsia dar 3 metus trunkančius mokslus aukštesniojoje mokykloje (kōkō) ir, pasak Švietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijos ministerijos, apie 75,9% baigusiųjų mokyklą tęsia studijas universitetuose, kolegijose, profesinėse mokyklose ar kitose povidurinio lavinimo įstaigose. Prestižiškiausiais Japonijos universitetais laikomi Tokijo universitetas ir Kioto universitetas. OECD atlikto penkiolikmečių erudicijos tyrimų duomenimis Japonija buvo šešta pasaulyje.
Istorija:
Formaliojo švietimo istorija Japonijoje prasideda VI a., perėmus Kinijos kultūrą.
Kita informacija:Valstybinė kalba: nėra, pripažintos regioninės kalbos - japonų kalba ir jos tarmės, ainų kalba, riūkiū kalba
Sostinė: Tokijas
Didžiausias miestas: Tokijas, (jap. 東京 tō-kyō)
Valstybės vadovai: Akihito, Yukio Hatoyama
Plotas:
- Iš viso: 377 873 km²
- % vandens: 0.8 %
Gyventojų:
- 2009 m. (progn.): 127 590 000
- Tankis: 337,6 žm./km²
BVP: 2006 m. (progn.)
- Iš viso: 4 220,00 mlrd. $
- BVP gyventojui: 33 100 $
Valiuta: jena
Laiko juosta: UTC+9
- Vasaros laikas: netaikomas
Nepriklausomybė: -
- Valstybės įkūrimo diena: 660 m. pr. m. e. vasario 11 d.
- Konstitucija: 1947 m. gegužės 3 d.
Valstybinis himnas: Japonijos himnas
Interneto kodas: .JP
Šalies tel. kodas: 81