Vokietijos Federacinė Respublika (vok. Bundesrepublik Deutschland) – valstybė Vidurio Europoje. Šalis sudaryta iš 16 federacinių vienetų - žemių. Vokietija šiaurėje ribojasi su Šiaurės jūra, Danija bei Baltijos jūra, rytuose - su Lenkija ir Čekija, pietuose - su Austrija bei Šveicarija, vakaruose - su Prancūzija, Liuksemburgu, Belgija ir Nyderlandais.
Vokietijos vardu buvo vadinama ne valstybė, bet daugybė savarankiškų kunigaikštysčių ar karalysčių Europos centre. Pirmasis Vokietijos valstybingumo etapas tradiciškai siejamas su Šventąja Romos imperija, 962 m. sukurta buvusiame Karolingų pavelde, kuri gyvavo iki 1806 m. 1871 metais suvienijus vokiškas žemes, buvo įkurta Prūsijos karalystės dominuojama Vokietijos imperija. 1947 m. Vokietija buvo padalinta į Rytų Vokietiją ir Vakarų Vokietiją. Dabartinėse savo sienose Vokietija buvo suvienyta 1990 m. spalio 3 d.
Vokietija yra viena iš šalių, kurios įkūrė Europos Sąjungą. Turinti virš 82 mln. gyventojų ir yra didžiausia pagal gyventojų skaičių ES šalis. Vokietija yra ES, JTO, OECD, NATO, ESBO bei G8 narė. Vokietija pagal BVP dydį yra trečia pasaulyje ir yra laikoma viena turtingiausių ir ekonomiškai pajėgiausių šalių pasaulyje. Eksporto lyderė.
Istorija
Nors vokiečių kalba gyvuoja daugiau nei tūkstantį metų, tačiau Vokietijos kaip šiuolaikinės valstybės ištakų pradžia - tik XIX a. II pusė, kai iš esmės Prūsijos politiko Oto fon Bismarko pastangomis 1871 metais suvienijus vokiškas žemes, buvo įkurta Prūsijos karalystės dominuojama Vokietijos imperija. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vokietija tapo viena stipriausių Europos valstybių. Pralaimėjusi karą, pagal Versalio sutartį Vokietija buvo pripažinta atsakinga už karo sukėlimą.
Dabartines sienas atitinkančioje teritorijoje Vokietija buvo suvienyta tik 1990 m. spalio 3 d., Europoje žlugus komunizmo sistemai.
Vokietija yra viena iš Europos Bendrijų steigėjų, viena iš didžiųjų ES narių (šalia Prancūzijos, Italijos ir Didžiosios Britanijos), daugiausiai balsų ES institucijose turinti valstybė narė. Kartu su Prancūzija Vokietija atlieka iš esmės vadovaujantį vaidmenį. Pagrindinė Europos Sąjungos plėtros šalininkė. Siekia stiprinti Europos Sąjungos politinį, gynybinį ir saugumo bendradarbiavimą, nuolatinės vietos Jungtinių Tautų Saugumo taryboje (nurodydama, kad ją remia Prancūzija, Rusija ir Japonija).
Politinė sistema
Vokietija yra federacinė parlamentinė demokratinė respublika. Dabartinė Konstitucija priimta 1949 m.
Valstybės vadovas – Federacijos prezidentas (Bundesprezidentas), jį 5 metų kadencijai kartu renka Bundestagas ir Bundesratas. Prezidentas tėra simbolinė figūra, atliekanti reprezentacines ir tarpininkavimo funkcijas. Įstatymų veto teisės prezidentas neturi; skiria tik tam tikrus valtybės tarnautojus (ambasadorius, konsulus).
Įstatymų leidžiamoji valdžia – Bundestagas, renkamas tiesiogiai, bei žemes atstovaujantis Bundesratas. Bundestagas renkamas ketveriems metams slaptu, lygiu, tiesioginiu, proporciniu balsavimu. Bundestagą sudaro 603 atstovai, veikia 4 frakcijos:
CDU/CSU,
SPD,
FDP,
Bündnis 90/Žalieji.
Vyriausybei vadovauja kancleris (Bundeskancleris), renkamas parlamento.
Administracinis suskirstymas
Vokietija suskirstyta į 16 federalinių žemių, vok. Bundesland, dgs. Bundesländer (skliausteliuose nurodomos sostinės):
Badenas-Viurtembergas (Baden-Württemberg, Štutgartas)
Bavarija (Freistaat Bayern, Miunchenas)
Berlynas (Berlin, Berlynas)
Brandenburgas (Brandenburg, Potsdamas)
Brėmenas (Freie Hansestadt Bremen, Brėmenas)
Hamburgas (Freie und Hansestadt Hamburg, Hamburgas)
Hesenas (Hessen, Vysbadenas)
Meklenburgas-Pomeranija (Mecklenburg-Vorpommern, Šverinas)
Reino kraštas-Pfalcas (Rheinland-Pfalz, Maincas)
Saksonija (Freistaat Sachsen, Drezdenas)
Saksonija-Anhaltas (Sachsen-Anhalt, Magdeburgas)
Saro kraštas (Saarland, Sarbriukenas)
Šiaurės Reinas-Vestfalija (Nordrhein-Westfalen, Diuseldorfas)
Šlėzvigas-Holšteinas (Schleswig-Holstein, Kylis)
Tiuringija (Freistaat Thüringen, Erfurtas)
Žemutinė Saksonija (Niedersachsen, Hanoveris).
Geografija
Vokietios plotas yra 357 021 km² jos krantus iš šiaurės vakarų skalauja Šiaurės jūra, o iš Baltijos jūra. Atstumas nuo šiauriausio šalies taško (Sylt sala) iki labiausiai į pietus nutolusio taško (Allgauer Alpen): 876 km. Atstumas nuo labiausiai į vakarus nutolusio šalies taško (Selfkant) iki rytinio taško (Lausitzer Neise) – 640 km.
Vokietija ribojasi su (skliausteliuose - sienos ilgis):
Danija (67 km),
Lenkija (442 km),
Čekija (811 km),
Austrija (815 km),
Šveicarija (316 km),
Prancūzija (448 km),
Liuksemburgu (135 km),
Belgija (156 km),
Nyderlandais (567 km).
Sausumos sienų ilgis: 3757 km.
Žemės panaudojimas: žemės ūkis – 54,7 %; miškai – 29,2 %; pastatų užimami plotai – 5,8 %; transportas – 4,6 %; vandens telkiniai – 2,2 %; pramonė – 0,7 %; laisvalaikis, pramogos – 0,6 %.
Naudingosios iškasenos: akmens anglis, rudoji anglis, akmens druska, geležies rūda, varis, gamtinės dujos, nikelis, nafta.
Reljefas:
Kraštovaizdis: Vokietijos šiaurėje – ledynmečio laikais susiformavusi žemuma (Šiaurės Vokietijos žemuma, žemiausias taškas 3,54 m žemiau jūros lygio), centre – kalnagūbris, pietvakariuose – Reino aukštupys, pietinėje dalyje – Alpių kalnai. Aukščiausia Vokietijos viršukalnė yra Cūgšpicė (vok. Zugspitze) (2 962 m).
Vandens telkiniai:
Ilgiausios upės: Reinas (865 km), Elbė (700 km), Dunojus (647 km), Mainas (524 km), Vėzeris (440 km). Didžiausi ežerai Bodeno (538,5 kv.m), Müritco (110,3 kv.m), Chymzė (82 kv.m). Salos: R. Fryzų salos, Helgolando salos (Šiaurės jūra), Fėmano sala (Baltijos jūra), Riugeno sala, Usedomo sala.
Ekonomika
Vokietijos ekonomika yra didžiausia Europoje ir trečia pagal dydį pasaulyje. Pastaruoju metu Vokietijos ekonomika dinamiškumu nepasižymi, yra priklausoma nuo galimų išorės sukrėtimų ir vidinių struktūrinių problemų. BVP augimas 2004 m. sudarė 1,4 proc.
Nuo 1948 m. pinigų reformos iki 8-to dešimtmečio pradžios Vakarų Vokietijos ekonomika nuolat augo, tačiau BVP augimas lėtėjo ir nuo 8-to dešimtmečio vidurio net sumažėjo iki 9-to dešimtmečio recesijos pabaigos.
Biudžeto deficitas viršija 3 proc., taip pažeidžiant kriterijus nustatytus Mastrichto sutartyje.
Bedarbystė yra apie 10 proc., aiškiai didesnė bedarbystė išlieka rytinėje Vokietijos dalyje.
Pagrindinės ūkio šakos:
chemijos pramonė
metalurgija
mašinų ir automobilių gamyba.
Po Vokietijos susijungimo 1990 metais kilo nemažai ekonominių problemų dėl didelio Rytinės Vokietijos dalies ekonominio atsilikimo. Iš vakarų rytams kasmet pervedamos didžiulės pinigų sumos (iki 100 mlrd. JAV dolerių), siekiant atgaivinti Rytų Vokietijos ekonomiką. Dauguma tarptautinių kompanijų lieka Vakarų Vokietijoje ir tik nedaugelis kuria atstovybes rytuose.
Pramonė:
Vokietijoje išplėtota daugybė pramonės šakų. Gaminamos elektros prekės, kompiuteriai, įrankiai. Garsūs yra vokiški tekstilės gaminiai, vaistai. Centrinio Rūro anglių baseine iškasama daug rudųjų anglių, arba lignito, kuris vartojamas kaip kuras gamyklose. Visame pasaulyje žinomos Vokietijos labai kokybiškos ir patikimos prekės, tokios kaip BMW automobiliai ir Leitz fotoaparatai.
Demografija
Vokietija turi vieną mažiausių gimstamumo rodiklių pasaulyje ir, 2008 m. duomenimis, yra trečia valstybė pasaulyje pagal Amžiaus medianą, kuri šalyje yra net 43,8 m. Pasak 2009 m. apskaičiavimų, keturiolikos metų ir jaunesni žmonės sudaro tik 13,7 % visos populiacijos, o 65 metų ir vyresni - 20,3 %. Nepaisant to, dėl imigracijos ir gan aukštos vidutinės gyvenimo trukmės (79,26 m.), šalies gyventojų skaičius mažėja nežymiai: 2009 m. Vokietijos populiacija sumažėjo 0,053 %.
Jungtinės Tautos Vokietiją įvardijo kaip trečią valstybę pagal imigrantų skaičių. Jie sudaro 12 % Vokietijos populiacijos ir 5,2 % visų pasaulio migrantų. Vokiečiai šiuo metu sudaro maždaug 91,5 % visų šalies gyventojų, o didžiausios tautinės mažumos yra turkai (2,4 %), serbai, kroatai, italai, lenkai, rusai, graikai ir ispanai). Iš užsienio valstybių, daugiausiai bent dalinai iš Vokietijos kilusių žmonių gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (50 milijonų), Brazilijoje (5 milijonai), Kanadoje (3 milijonai) ir Argentinoje (2 milijonai). Nuo 1987 m. į Vokietiją sugrįžo maždaug 3 milijonai etninių Vokiečių, daugiausiai iš rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos.
Kalbos:
95% gyventojų gimtoji kalba yra vokiečių arba vienas iš jos dialektų. Tiesa, daug dialektų yra sunkiai suprantami žmonėms, mokantiems tik standartinę vokiečių kalbą, nes jie kartais skiriasi ir žodynu, ir fonologija, ir sintakse. Populiariausios imigrantų kalbos yra turkų, lenkų ir rusų. 67% Vokietijos gyventojų moka bent vieną, 27% - bent dvi, ir 8% - bent tris kalbas neskaitant gimtosios. Pagal šiuos duomenis, vokiečiai moka mažiau kalbų nei daugelio mažesniųjų ES šalių žmonės, bet daugiau nei Lenkijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Vengrijos, Jungtinės Karalystės ir kelių kitų ES valstybių gyventojai. Plačiausiai mokamos negimtosios kalbos yra anglų (56 %), prancūzų (15 %) ir rusų (5 %). Nors daliai gyventojų vokiečių kalba nėra gimtoji, ją moka beveik visi Vokietijoje gyvenantys žmonės.
Religija:
Pasiskirstymas pagal religiją:
krikščionys - 65 % (53,5 milijonai)
protestantai - 32,3 % (26,5 milijonai)
katalikai - 31,0 % (25,5 milijonai)
ortodoksai - 1,7 % (1,4 milijono)
Jehovos liudytojai - 0,2 % (166 000)
musulmonai - 5 % (4,3 milijonai)
sunitai - 3 % (2.5 M)
alevitai - 0,5 % (410,000)
šiitai - 0,27 % (225,000)
kiti musulmonai - (72 000)
budistai - 0,3 % (245 000)
judėjai - 0,25 % (200 000)
hinduistai - 0,1 % (90 000)
sikhai - 0,06% (50 000)
netikintys arba neturintys užregistruotos religijos - 25-30%
Protestantai yra susitelkę šalies šiaurėje ir rytuose, o Romos katalikai - pietuose ir vakaruose. Dabartinis popiežius Benediktas XVI yra kilęs iš Bavarijos. Didžioji dalis nereligingų žmonių gyvena buvusioje Rytų Vokietijoje, ypač dideliuose miestuose. Daugelis Vokietijos ortodoksų yra serbai arba graikai. 50 % budistų yra imigrantai iš Azijos. Prieš susivienijimą Vokietijoje gyveno tik 30 000 žydų, o dabar - 200 000. Daugiausiai jų gyvena Berlyne, Frankfurte prie Maino ir Miunchene.
Pasak 2005 m. apklausos, 47 % Vokietijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 25 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 25 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Likę 3 % pasirinko variantą „nežinau“. Pagal šiuos duomenis, Vokietija yra vidutiniškai religinga palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis.
Miestai:
Didžiausias šalies miestas yra Berlynas, kuriame gyvena apie 3,4 mln. žmonių. Kiti dideli miestai, turintys daugiau nei 1 mln. gyventojų, yra Hamburgas ir Miunchenas. Dešimt didžiausiu Vokietijos miestų pagal gyventojų skaičių 2008 m.:
Vieta / Pavadinimas / Miestas (gyv.)
1. / Berlynas / 3 426 354
2. / Hamburgas / 1 773 218
3. / Miunchenas / 1 315 476
4. / Kelnas / 996 690
5. / Frankfurtas prie Maino / 670 095
6. / Dortmundas / 586 909
7. / Esenas / 583 198
8. / Štutgartas / 600 068
9. / Diuseldorfas / 582 222
10. / Brėmenas / 547 360
Kultūra
Vokietijos kultūra yra germaniškosios Europos kultūros dalis. Vokietija dažnai vadinama poetų ir mąstytojų šalimi (vok. das Land der Dichter und Denker, angl. the land of poets and thinkers). Vokietijos kultūra formavosi regioniniu pagrindu, kadangi nacionalinė Vokietijos valstybė buvo sukurta palyginti vėlai (Bismarko laikais) Kultūros propagavimu bei populiarinimu užsienyje užsiima įvairios institucijos bei organizacijos. Žymiausios - Gėtės institutas, Inter Nationes, Vokietijos akademinių mainų tarnyba (DAAD) ir kt.
Vokietijoje gimė ir kūrė tokie žymūs žmonės kaip:
kompozitoriai L. Bethovenas, J. S. Bachas, R. Šumanas, R. Vagneris, J. Bramsas;
poetai J. V. Gėtė, F. Šileris, H. Heinė;
rašytojai H. Hesė, T. Manas;
filosofai I. Kantas, G. Hėgelis, K. Marksas, A. Šopenhaueris, F. Nyčė, G. Leibnicas, F. Engelsas, M. Heidegeris;
teologas M. Liuteris;
mokslininkai J. Kepleris, A. Einšteinas, M. Plankas, H. R. Hercas, G. D. Farenheitas, H. G. Kroicfeltas, R. Kochas, J. Lybigas, R. Bunzenas;
išradėjai J. Gutenbergas, V. Zymensas, V. Braunas, G. Daimleris, K. Bencas, R. Dyzelis.
Mokslas:
Iš Vokietijos kilo daugybė garsių mokslininkų, Nobelio premijos laureatų, nominantų. Pvz., fizikoje Einšteinas ir Maksas Plankas laikomi moderniosios fizikos pradininkais.
Teisinė sistema
Vokietijos teisinė sistema - Vokietijos visuomeninės ir valstybės santvarkos (sistemos) sudėtinė dalis, apimanti teisinę sritį. Ją sudaro Vokietijos teisė (teisės normos), Vokietijos teisėsauga (tokios institucijos kaip teismai, policija ir kitos).
Plačiąja prasme teisėsaugai ir jos institucijų sistemai Vokietijoje yra priskiriami ne tik Vokietijos teismai, bet ir Vokietijos advokatūra, Vokietijos prokuratūra, Vokietijos notariatas, organizacinei posistemei - tokios teisinės organizacijos kaip Antstolių rūmai, Notarų rūmai), Vokietijos advokatų rūmai ir kitos posistemės, taip pat teisinė kultūra, teisinis švietimas (teisinių žinių perteikimo sistema), teisės mokslai, teisinė sąmonė Vokietijoje ir kitos sudėtinės teisinės sistemos dalys.
Vokietijos teisė:
Vokietijos teisės sistemą sudaro Vokietijos federalinė ir federalinių žemių teisė. Pagrindinis teisės šaltinis - įstatymas. Įstatymai pagal savo teisinę galią bei priėmimo subjektus yra federaliniai bei žemių įstatymai. Aukščiausias įstatymas - Vokietijos Konstitucija (vok. Grundgesetz, Pagrindinis įstatymas). Daugelio teisės šakų įstatymai yra kodifikuoti teisės aktai (Vokietijos civilinis kodeksas, Vokietijos baudžiamasis kodeksas, Vokietijos statybos kodeksas, Vokietijos komercinis kodeksas, Vokietijos socialinis kodeksas, Vokietijos aplinkos kodeksas ir kiti).
Vokietijoje:
Aukščiausiasis Teismas - paskutinės (ir tuo pačiu galutinės) instancijos teismas. Priklausomai nuo teismų valdžios pošakio yra bendrosios kompetencijos, taip pat administraciniai, finansiniai, socialiniai (t. y. specializuoti) teismai.
Pažymėtina, jog Vokietijos konstitucinis teismas nėra aukščiausiasis teismas, kdangi jis (daugumoje kontinentinės teisės valstybių) nesprendžia bylų kaip paskutinė instancija.
Vokietijos aukščiausieji teismai:
Bundesgerichtshof (BGH), Karlsruhe ir Leipcigas (jame įsikūręs 5-asis Baudžiamųjų bylų senatas),
Vokietijos Federacijos Administracinis Teismas (Bundesverwaltungsgericht, BVerwG), Leipcigas
Bundesfinanzhof (BFH), Miunchenas
Bundesarbeitsgericht (BAG), Erfurtas
Bundessozialgericht (BSG), Kaselis.
Karinės pajėgos
Bundesveras:
Bundesveras (vok. Bundeswehr) - Vokietijos ginkluotosios pajėgos, organizuota ginkluota struktūra šalies suverenumui nuo kitų šalių karinės agresijos ginti, įkurta 1955 m. Dabartinės Vokietijos ginkluotosios pajėgos vokiečių kalba vadinamos Bundeswehr, šis terminas nuo 1955 m. buvo naudojamas ir Vakarų Vokietijos kariuomenei po Antrojo pasaulinio karo apibūdinti (Rytų Vokietijos (VDR) kariuomenė tuo metu vadinosi Nacionaline liaudies armija). Pavadinimą Bundeswehr Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms pasiūlė buvęs Vermachto generolas Hasso von Manteuffel. Vokietijos ginkluotųjų pajėgų veiklą prižiūri ir organizuoja Vokietijos gynybos ministerija, o įsakymus kariuomenei duoda gynybos ministras, bet tik taikos metu. Pavojaus šalies suverenumui ir piliečių saugumui metu vadovavimą kariuomenei, kaip tai nustatyta Vokietijos Konstitucijoje, perima Vokietijos kancleris. Aukščiausias pareigas užimantis pareigūnas Vokietijos kariuomenėje vadinamas ginkluotųjų pajėgų generolu-inspektoriumi (vok. Generalinspekteur der Bundeswehr) ir turi generolo arba admirolo karinį laipsnį, tačiau jis nėra Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, duodantis įsakymus, nes tokios pareigybės Vokietijos kariuomenės struktūroje nėra. Pagrindinis reprezentacinis Vokietijos ginkluotųjų pajėgų simbolis yra stilizuotas geležinis kryžius, kuris turi seną istoriją - jis naudojamas kariuomenėje įvairiais tikslais nuo 1813 metų, o dar seniau buvo susijęs su kryžiuočiais ir jų žygiais. Šauktiniai turi duoti pasižadėjimą (ne priesaiką): „Ich gelobe, der Bundesrepublik Deutschland treu zu dienen, und das Recht und die Freiheit des deutschen Volkes tapfer zu verteidigen“ („Aš pasižadu ištikimai tarnauti Vokietijos Federacinei Respublikai, drąsiai ginti vokiečių tautos teises ir laisves“). Priesaiką duoda puskarininkiai, eiliniai ir profesionalūs kariai: „Ich schwöre, der Bundesrepublik Deutschland treu zu dienen, und das Recht und die Freiheit des deutschen Volkes tapfer zu verteidigen, so wahr mir Gott helfe.“ („Aš prisiekiu ištikimai tarnauti Vokietijos Federacinei Respublikai, drąsiai ginti vokiečių tautos teises ir laisves, tepadeda man Dievas“ - paskutinė religinė frazė gali būti nesakoma).
Faktai:
Štabas yra dvejose vietose: Bonoje ir Berlyne. Kareivių skaičius 247 712.
Tarnybos kariuomenėje laikas - 9 mėnesiai, tinkamų karinei tarnybai piliečių skaičius - daugiau kaip 15 mln. Į karinę tarnybą šaukiama nuo 17 metų.
Kareivių skaičius palyginus su šalies gyventojų skaičiumi (procentais) - 0,30 %.
Kariuomenės biudžetas - apie 29 milijardai eurų. Skiriama iš šalies biudžeto kariuomenei (procentais) - 6,3%.
Dabartinės struktūros ginkluotosios pajėgos įkurtos 1955 m.
Istorija:
Senosios Vokietijos kariuomenės formos buvo Reichsveras (1921-1935) ir Vermachtas (1935-1945), tačiau Bundesveras nelaikomas buvusių Vokietijos armijų tradicijų tęsėju ir skelbia turintis savo tradicijas (pvz., kad reikia kovoti su Adolfo Hitlerio diktatūros pasekmėmis ir likučiais remiantis istorijos pavyzdžiais - Claus von Stauffenberg ir Henning von Tresckow žygiais).
Vokietijos ginkluotųjų pajėgų (Bundesvero) įkūrimas:
Po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo sunaikintas Vermachtas, Vokietija neturėjo savo ginkluotųjų pajėgų.
Buvęs kariuomenės generolas Gerhard Graf von Schwerin 1950 m. tapo slaptuoju Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio „patarėju techniniais saugumo klausimais“ - taip pamažu buvo rengiamasi įkurti Vakarų Vokietijos ginkluotąsias pajėgas.
Vokietijos Federatyvinės Respublikos kariuomenės kūrimasis ir šalies naujo ginklavimosi pradžia nuo 1955 m. gegužės 5 d. sukėlė politinius ginčus tiek Europoje (ypač tarp TSRS, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės), tiek pačioje valstybėje, ypač tarp Vokietijos socialdemokratų partijos (SPD) ir Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU), ar Vokietijai yra teisiškai ir morališkai pateisinama po Adolfo Hitlerio diktatūros ir nusikaltimų vėl turėti ginkluotąsias pajėgas. Kadangi Europoje prasidėjo Šaltasis karas, Vokietijos Demokratinė Respublika taip pat kūrė ginkluotąsias pajėgas - Nacionalinę liaudies armiją, Vokietijos Federatyvinėje Respublikoje 1955 m. birželio 7 d. buvo įkurtas kariuomenės štabas, o lapkričio mėn. pašauktas pirmasis 101 savanoris.
Po metų, 1956 m., Vokietija buvo priimta į NATO ir jos ginkluotosios pajėgos pradėjo dalyvauti šios organizacijos veikloje.
Kariuomenė po Vokietijos susivienijimo 1990 m.:
Susivienijus Vakarų ir Rytų Vokietijai 1990 m. Vakarų Vokietijos kariuomenė perėmė daugiau kaip 20 tūkst. buvusios Rytų Vokietijos ginkluotųjų pajėgų - Nacionalinės liaudies armijos - kareivių. Didžioji dalis technikos ir ginkluotės, paveldėtos iš Rytų Vokietijos kariuomenės buvo sunaikinta, parduota ar padovanota (pavyzdžiui, keletas tankų Turkijai, MiG-29 - Lenkijai, Indonezija nupirko 39 karo laivus).
Užduotys ir tikslai:
Pagal Vokietijos Konstituciją ginkluotosios šalies pajėgos privalo užtikrinti šalies suverenitetą ir teritorijos vientisumą, taip pat saugoti šalies piliečius nuo užpuolimo, išorės pavojų ir politinės priespaudos.
Pagal Vokietijoje 2006 m. priimtą taip vadinamą Baltąją knygą. Vokietijos kariuomenė turi būti pasiruošusi užtikrinti Vokietijos valstybės stabilumą europiniame ir pasauliniame kontekste, ginti nacionalinius interesus, skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir partnerystę, o tarptautiniu mastu - padėti slopinti konfliktus ir malšinti neramumus, kovoti prieš terorizmą, bendradarbiauti su partneriais kitose valstybėse, dalyvauti gelbėjimo operacijose ir misijose.
Dalyvavimas tarptautinėje veikloje:
NATO:
Vokietijos federatyvinė respublika 1955 m. įstojo į NATO organizaciją. Kadangi kiekviena šalis savarankiškai sprendžia, kiek jos karių dalyvauja NATO veikloje, Vokietija NATO veiklai užtikrinti ir dalyvavimui misijose yra parengusi iki 5000 kareivių.
Europos Sąjunga:
Europos Sąjungos veikla grindžiama bendrąja Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politika, todėl valstybės narės turi būti paruošusios kareivių taikos operacijoms (bendrai iki 60 000). Vokietijos ginkluotosiose pajėgose šiems tikslams yra parengta iki 18 000 kareivių.
Jungtinės tautos:
Vokietijos ginkluotosios pajėgos pagal Vokietijos 1999 m. įsipareigojimą Jungtinių Tautų Organizacijai yra parengusios apie 1000 kareivių, kurie gali būti panaudoti JTO operacijose.
Veiklos organizavimas ir struktūra:
Vadovavimas:
Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms taikos metu vadovauja gynybos ministras, turintis teisę duoti įsakymus kariuomenei. Vadovavimo veikloje jam padeda visa Gynybos ministerija.
Struktūra:
Ginkluotąsias pajėgas Vokietijoje sudaro:
Sausumos pajėgos
Oro pajėgos
Jūrų pajėgos
2000 m. spalio mėn. buvo įkurta Centrinė aptarnavimo tarnyba (vok. Streitkräftebasis), kuri organizuoja ir tvarko visus ūkinius reikalus (transportavimą, produktų tiekimą, ryšius ir kt.). Medicininę pagalbą teikia kiti vidiniai padaliniai kariuomenės struktūroje.
Ginkluotė ir kita įranga:
Vokietijos ginkluotosios pajėgos naudoja modernią ginkluotę, skiriama nemažai biudžeto lėšų įrangai įsigyti. Lėšų kariuomenei skiriama daugiau dėl dalyvavimo operacijose ir misijose užsienyje.
Vokietijos ginkluotosios pajėgos turi apie 400 tankų, 280 naikintuvų, 460 sraigtasparnių, 15 karo laivų, 12 povandeninių laivų ir kitos įrangos.
Uniforma:
Vokietijos ginkluotųjų pajėgų kareiviai nešioja įvairią uniformą - be kasdieninės uniformos, yra speciali darbinė apranga arba specialūs drabužiai, skirti nešioti tam tikromis klimato sąlygomis. Taip pat yra ir paradinė uniforma.
Branduolinis ginklas:
Šiuo metu Vokietijoje yra 20 branduolinių kovinių galvučių, kurios saugomos specialiose oro pajėgų saugyklose. Vokietijos kariuomenės istorijoje dar nebuvo atvejo, kad karinių oro pajėgų lėktuvas būtų pakilęs ir gabenęs atominę bombą. Visas branduolinis ginklas Vokietijoje yra Jungtinių Amerikos Valstijų ginkluotųjų pajėgų nuosavybė ir karo atveju gali būti panaudotas tik JAV prezidento nurodymu, Vokietija negali pati spręsti dėl jos teritorijoje esančio branduolinio ginklo panaudojimo.
Sportas
Populiariausia Vokietijos sporto šaka yra futbolas. Vokietijoje vyko X-asis ir XVIII-asis Pasaulio futbolo čempionatai ir VIII Europos futbolo čempionatas. Vokietijos futbolo federacija (DFB) yra didžiausias atskiras Vokietijos olimpinio sporto komiteto (DOSB) junginys; vienija 26 000 futbolo draugijų ir 176 000 komandų. Šalyje yra apie 90 000 sporto draugijų (jos vienija 27 mln. narių).
Taip pat populiarios sporto šakos yra: rankinis, tenisas, ledo ritulys, motosportas, krepšinis, žolės riedulys ir kitos sporto šakos.
Sportas finansuojamas valstybės lėšomis ir priemokomis, darbu visuomeninės veiklos pagrindais, privačių rėmėjų lėšomis bei nario mokesčiais. Vokietijos Vyriausybė remia sportą pirmiausia dėl to, kad jis stiprina sveikatą. 70 % vokiečių, vyresnių nei 14 metų, aktyviai dalyvauja grupių, draugijų ir organizacijų veikloje. 36 % taip pat dirba ir visuomeniniais pagrindais.
Sportininkai:
Pastaraisiais dešimtmečiais išgarsėję sportininkai yra:
tenisininkai Borisas Bekeris, Štefi Graf ir Michaelis Sticas;
krepšininkai Dirk Nowitzki;
automobilių lenktynininkai Michaelis Šumacheris;
slidininkai Katja Zeicinger.
Kita informacija:Valstybinė kalba: vokiečių
Sostinė: Berlynas
Didžiausias miestas: Berlynas
Valstybės vadovai: Horstas Kiohleris (Horst Köhler), Angela Merkel
Plotas:
- Iš viso: 357 021 km²
- % vandens: 2,18 %
Gyventojų:
- 2008 gruodis: 82 060 000
- Tankis: 230,86 žm./km²
BVP: 2006 (progn.)
- Iš viso: 2 585,00 mlrd. $
- BVP gyventojui: 31 400 $
Valiuta: Euras (€)
Laiko juosta: UTC +1
- Vasaros laikas: UTC +2
Nepriklausomybė: Verdeno sutartis (843)
- Įkūrimas: 1871 sausio 18
- Padalijimas: 1949 gegužės 23
- Suvienijimas: 1990 spalio 3
Valstybinis himnas: Vokietijos himnas
Interneto kodas: .de
Šalies tel. kodas: +49
rodiklis 
Temos pavadinimas: Vokietija 
